Gimstam Žemei, žmonių pasauliui,
Laukiami, paliekami likimo valiai,
Prasmingi, beprasmiai ar bedaliai,
Jauni už idealus kaunasi ir miršta,
Todėl kiti ilgai, laimingai gyventi gali.
Ir krenta sėklos su ašaromis akyse,
Vienos bus tuoj pat sutryptos kojom,
Kitos - išpurenton dirvon lengvai kris
Ir augs ir nebijos dienos rytojaus,
Žydės tarytum lelija visų malonėj.
Kas kaltas, sėkla ar patsai sėjėjas,
Kad toks gyvenimas įvairialypis,
Tai aukotojų, tai aukų, tai karalių,
Tai šventųjų, tai nusikaltėlių alėjos,
Juk viskas prasidėjo iš geros idėjos.
Gal mes tiesiog nemokame gyventi,
Gal mes per daug tarpusavy kovojam,
Gera žinoti – pragaro nėra, yra tik Rojus,
Nes žemės pragaruos jau pabuvojom,
Todėl prie Rojaus vartų eilėmis sustojam.
poeta
2023-02-27 12:56:52
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2023-02-27 20:45:45
Gilios ir svarios eilės
Juoda - duona. Tikintieji prašo jos maldoje, sociologai tvirtina, jog ji pagrindinis gyvenimo variklis. Juoda duona būtina, — kaip ir gyvenimas. Ir kova dėl jos — plačia prasme — yra kova dėl gyvybės, dėl žmogaus teisių. Toje kovoje eilėraštis dažnai būna galingas ginklas. Tam.tikrais istorijos laikotarpiais poezija taip uždega žmones, pasidaro tokia būtina ir niekuo nepakeičiama, jog dėl jos atsisakoma net duonos kasdieninės, rizikuojama gyvybe. Tačiau nebemokame džiaugtis tuo, ką turime. Pažvelkite į medžius, pažvelkite į paukščius, į debesis, žvaigždes ir galite pamatyti, kad visa egzistencija alsuoja džiaugsmu. Viskas yra gryna laimė. Medžiai laimingi be jokios priežasties; jiems nereikia galvoti apie turtą, jo beprasmį kaupimą.
Dabartinis lietuviškas pilietis, ypač tas, kuris nei sėja, nei pjauna, o sočiai valgo, duonos nebekeičia į jokią poeziją. Jis ją juodą verčiau pakeičia į baltą. tai geriau atitinka miesčionio psichologiją ir interesus. Miesčioniui poezija nereikalinga.
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2023-02-27 13:14:39
Klaustukai, šauktukai, atodūsiai - poetų duona