Gimstam Žemei, žmonių pasauliui,
Laukiami,  paliekami likimo valiai,
Prasmingi, beprasmiai ar bedaliai,
Jauni už  idealus kaunasi ir miršta,
Todėl kiti ilgai, laimingai gyventi gali.
 
Ir krenta sėklos su ašaromis akyse,
Vienos bus tuoj pat sutryptos kojom,
Kitos -  išpurenton  dirvon lengvai kris
Ir augs ir nebijos dienos rytojaus,
Žydės tarytum lelija visų malonėj.
 
Kas kaltas, sėkla ar patsai sėjėjas,
Kad toks gyvenimas įvairialypis,
Tai aukotojų, tai aukų, tai karalių,
Tai šventųjų, tai nusikaltėlių alėjos,
Juk viskas prasidėjo iš geros idėjos.
 
Gal mes tiesiog nemokame gyventi,
Gal mes per daug tarpusavy kovojam,
Gera žinoti – pragaro nėra, yra tik Rojus,
Nes žemės pragaruos jau pabuvojom,
Todėl prie Rojaus vartų eilėmis sustojam.