...Giliai kvėpuodamas bėgau kažkokiais tuneliais į priekį. Aplink žėravo iki šiol nematyti brangakmeniai ir smaragdai. Viskas, kas buvo aplink, skendo nepermatomame ledo sluoksnyje, todėl pasakyti, iš kurios pusės sklido ta blanki šviesa aš negalėjau. Bet tai nerūpėjo. Šokau dar kelis žingsnius į priekį ir siaubo kupinomis akimis pamačiau ją... Jos stikliniai plaukai skilinėjo ir smigo žemėn, o purūs, iš sniego surėdyti kailiai tirpo tiesiog taip, ant jos tyro, akinančio, grakštaus kūno. Nuostabiausios akys, kurių skvarbus spindesys galėtų įsiskverbti į bet kieno sielą, dabar buvo perkreiptos nepakeliamo skausmo.
           - Aš esu Jo draugas. Priklausiau klubui.
Žiema pakėlė išvargusias akis į mane. Žybtelėjo viltis. Dusliu, bet vis dar melodingu balsu prabilo:
           - Jis užkimšo savo mėsa skylę. Sustabdė lavą. Jis sulėtino mano mirtį, bet klimato atšilimas vis tiek mane pribaigs...
Jai nutilus, nuskambėjusius žodžius atkartojo mįslingas gaudesys, o vėliau kartu su stipriu vėjo gūsiu šaltis tuos žodžius tiesiog sviedė į mane. Jos nuostabus balsas, kuriam apsakyti man tiesiog neužtektų epitetų, gėrėsi į mano jauną kūną, gaivino išvargintą sielą. Aš negalėjau į ją neįsimylėti. Nors klubo lyderis ir nekentė Žiemos, nors jis vėliau nekentė ir Margaritos, aš jo už tai nesmerkiu. Tik jis vienas iš visų mūsų atidavė savo nuosavą gyvybę, kad išsaugotų likusias. Bet vis dėlto sklido gandas, kad vieną kartą jis išvarė Žiemą. Todėl jos šiemet nematyti... Privalau ją sugrąžinti ir padarysiu viską, kad mano sumanymas išdegtų.
             - Tamsa ir šaltis ,- pasakiau.
Dar kartą mįslingai pažvelgė į mane.
             - Mano mėgstamiausi ,- užbaigiau mintį ir pasisukau išeiti.
Tačiau nespėjau. Ji mikliu oro gūsiu atsirado priešais mane ir suėmusi gaiviais delnais mano skruostus, greitai sujungė mūsų lūpas. Maniau, kad mirsiu. Ledinis bučinys nuvilnijo per visą kūną ir užpildė kiekvieną jo nišą. Tiesiog negalėjau atsilaikyti ir apsikabinęs ją įsigėriau į putlias ir tobulas Žiemos lūpas. Bet aistra staiga išblėso. Ji mikliai apsivijo aplink mane ir pro pravirą burną pasklido po mano kūną. Jau kitą akimirką pajaučiau ją savyje. Kaip nesuvaldomą jėgą, galią, kuri netrukus pradės mane kontroliuoti...
Prasiveržė. Žiemos mintys plūdo į mano pasąmonę, o nurodymai savaime būdavo įvykdomi. Šviesos greičiu nubėgau ir užšaldžiau kažkurių valstybių ambasadas, nutiesiau ledinius tiltus strategiškai nelogiškose vietose ir kitaip bandžiau kariauti su visuomene. Tiksliau ne aš, o Žiema, kuri kaip gyvulys, įvarytas į kampą, bandė apsiginti. O aš nepagalvojau, kad Rozetės Klubas, nors ir be lyderio, susiburs ir pradės ieškoti tokio chaoso kaltininko. Kai atpažino mane – beveik visi liko šokiruoti. Klubo taisyklėse buvo nurodyta, kad jei vienas suklumpa, visi privalo aukotis dėl jo. Tačiau jei vienas pereina į priešo pusę – turi būti pašalintas. Bet jie visgi nusprendė padaryti išimtį ir galutinai nugalabyti tik Žiemą. Nujaučiau, kad jiem protas pasimaišė... Užmušti Žiemą. Tai galutinai sudrebintų geresnės ateities viziją ir... O gal vienintelis beprotis buvau aš? Beprotiškai įsimylėjęs į Žiemą. Pasileidau bėgte nuo klubo narių ir ryškios saulės šviesos, o Žiema, tūnanti manyje, savo esybe padidino greitį ir aš, besitranformuodamas į sūkuriuojančią pūgą, nuskriejau tiesiai į šiaurės ašigalį. Žinojau, kad jie greitai pasirodys, bet aš turėjau planą. Belaukiant jų, Žiemos valdomas sukūriau daugybę ledinių barjerų ir kliūčių. Bet kai visas klubas pagaliau pasirodė, Žiema, besislepianti manyje, sutriko. Tik ne aš. Jie tikėjosi nugalabyti tik ją, tačiau man nesutikus bendradarbiauti, nusprendė nužudyti mus abu. Turėjo kažkokį ypatingą ginklą, kurio skleidžiamos srovės degina ir tirpdo viską, paverčią į belytę masę. Žiema nebedavė jokių komandų. Ji pasidavė ir pasiruošė pasitikti savo lemtį. Ir tai buvo mano šansas. Sutelkęs visas savo jėgas, išgyniau ją iš savo proto ir kūno. Apnuoginau ją, leisdamas ir kitiems pamatyti, kokia silpna ir beviltiška ji tampa. Bet jiems nė motais. Užtaisė tą savo patranką ir paleido viską tirpdančią srovę jos link. Mano galvoje viena mintis greitai keitė kitą ir aš prisiminiau mūsų lyderį. Pasiaukojo. Kaži apie ką jis mirties valandą galvojo? Apie Margaritą, kurią mylėjo labiau už viską, ar apie tai, kaip išgelbėti žmoniją? Jie pasigailės. Antras klubo narys... Silpnybė, kuri privers visus išsisklaidyti ir numirti. Bet tai jau jų problemą. Paskutinę akimirką dėkojau lyderiui, kurį prarijo lava ir greitas žingsniais tiesiog prasiskverbiau pro gležną Žiemos kūną ir kaip galėdamas stipriau įsispyriau į šaltą ašigalio žemę. Netrukus atsklidusi karščio srovė bloškėsi man į krūtinę ir pažiro karštais pliūpsniais į šalis. Nemačiau, ar Žiema verkė ar ne. Gal jai buvo tas pats? Staiga, jausdamas kaip liepsnoja ir tirpsta mano kūnas, supratau lyderio skausmą. Supratau, ką reiškia meilė be atsako. O svarbiausia, kad supratau, jog ta pati meilė be atsako degina kur kas stipriau ir skaudžiau nei lava ar atvira ugnis. Tada iš nevilties ir skausmo pradėjau lėtai žingsniuoti jų link. Išsigandę, matyt, nustatė srovę visu galingumu nes mano liemuo visiškai išsilydė ir tiesiog perlūžau per pusę. Tačiau dar turėjau rankas ir ant galvą ant pečių, todėl nors ir liepsnodamas, vilkausi šalta žeme klubo narių link. Bandė užtaisyti savo ginklą bet veltui. O mano įsiutis vis augo. Laikas tirpo kaip sniegas, o ryškia saule, todėl aš stengiausi kabarotis greičiau ir jau po kelių akimirkų čiupau vieno iš jų koją. Tada sugriebiau ją antrąja ranka ir dar sukandau dantimis, kad nepaspruktų. Jis panikuodamas daužė mano liepsnojantį kūną kumščiais ir bandė nulupti nuo savo kojos. Galiausiai jam tai pavyko – nubloškė mane tiesiai į pusnį. Na, bent jau nebeliepsnojau. Kraujas sroveno kaip upė, užliedamas baltą sniegą ir darydamas gilias vagas jame. Atsigavusi Žiema prisivijo juos ir sušaldė į ledą. Atgavo savo jėgas, būdama Šiaurės ašigalyje ir amžiams sušlugdė viltis, kad Klubas kada nors atsigaus. Tada lengvu žingsneliu palinko virš manęs. Iš jos purpurinių akių riedėjo smaragdinės ašaros. Dar kartą švelniai pabučiavo mane į lūpas ir savo gaivinančiu delnu palietė apdegusį veidą. Net mano karštos ir sūrios ašaros jam nieko nepadarė... Ji atgavo jėgas.
                 - Atkurk. Prašau, atkurk savo imperiją... – springdamas išlemenau aš.
                 - Pavasarį ,- liūdnu, bet vis dar melodingu balsu sukuždėjo ji – Pavasaris bus šaltas ir ledinis. Paskęs mano sukeltose pūguose.
                 - Žiema, aš nenoriu mirti...
Aš į ją įsimylėjau. Norėjau, kad sugrįžtu. Sulaukiau. Ir atidaviau gyvybę... amžiams.