Santrauka:
Praėjusio šimtmečio mintys...
Siela kaip paukštis nerimsta,
tarsi aklinai uždarytas narve,
joje gimsta svajonės - mintys
atsiskleidžia netikėtam plane.
Tampi mažas sraigtelis tarp
sielos, proto minčių...Kelyje
į erdves surandi siaurą takelį,
bet pasilieki paslapčių savyje.
Tu nežinai ir net nežinojai -
siela kentėjo užgožta tamsoje,
atviroje erdvėje kažko ieškojai,
nesukūrei ramybės net širdyje.
Kankinai savo jautrią butį:
viskas blėso ir vėso nežinioj,
aptikai takelį vienintelį vieną,
pagaliau, buvai ne tuštumoj?..
1988 m.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2022-12-12 15:29:06
Prasmingos eilės.
Kad suvoktume ir įvykdytume šiame gyvenime tikrąją savo paskirtį - reikia gebėti netempti į savo sielą įvairių šiukšlių, tai yra reikia stengtis greitai pamiršti viską, kas bloga: nesigilinti į bėdas, negyventi su nuoskauda, nesidžiaugti susierzinimu, kontroliuoti pyktį, tačiau reikia stengtis nešti meilę, kur siaučia neapykanta: santaiką, kur vyrauja barniai: vienybę, kur yra skilimas: tikėjimą, kur kankina abejonės: tiesą, kur viešpatauja klaida: viltį, kur braunasi nusiminimas: džiaugsmą, kur slegia liūdesys: šviesą, kur užgulusios tamsybės.