Siela kaip paukštis nerimsta,
tarsi aklinai uždarytas narve,
joje gimsta svajonės - mintys
atsiskleidžia netikėtam plane.
Tampi mažas sraigtelis tarp
sielos, proto minčių...Kelyje
į erdves surandi siaurą takelį, 
bet pasilieki paslapčių savyje.
Tu nežinai ir net nežinojai -
siela kentėjo užgožta tamsoje,
atviroje erdvėje kažko ieškojai,
nesukūrei ramybės net širdyje. 
Kankinai savo jautrią butį:
viskas blėso ir vėso nežinioj,
aptikai takelį vienintelį vieną,
pagaliau, buvai ne tuštumoj?..       
 
1988 m.