Kilau, leidaus vėjo greičiu, o laiko spiralė sukos:
dabartis šaipos – tūnau po saulėlydžio skėčiu,
gyvenimas lydėjo – bėgau paskui jį klupdama,
nepajutau, jog šis pagailėjo svarbiausio...
Neklajojau viena – vėjas paguosdavo prisilietimu,
laikrodis tiksėjo – naktį keisdavo nežinoma diena,
su džiugesiu naudojausi ryto saulės kvietimu šiltu,
kol supratau, kokia niūri šykštuolio likimo dovana...
2022 m.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2022-11-27 13:13:49
Realus pamąstymas apie likimo nepastovumą.
Kiekvieną vakarą reikia gultis į patalą, lyg tai darytum paskutinį kartą, nes niekada nežinai, kada tau vėl išauš rytas – šiame ar jau kitame gyvenime. Mintys apie būties trumpumą gal ir atrodo banalios, bet jos puikiai išsklaido netikrus sielvartus.
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2022-11-25 15:08:19
Laikas - dovana, Eilėraštis - vaistas nuo rutinos. Kurkite.