Santrauka:

Aš žinau, kad nieko nežinau.
Nors kiti net šito nežino. 
Sokratas
 
Kenčianti mintis... tai mintis ieškanti kelio anapus savęs, į realybę, kuri būtų sunkesnė ir svaresnė už pačią mintį.
Būtis nesutampa su mintimi, o būties mąstymas yra mąstymas, ieškantis kažko kito, kas nėra jis pats, kas galbūt ir nepanašus į mąstymą..
Susitaikykim su tuo kas leista mirtingajam. Taip kenčianti mintis tampa nuolanki. Tai ji atsisako savo metafizinio agresyvumo ir pasirengia didžiajai savo aukai. Lyg mirštanti banga ji sudūžta ir susigeria į būties smėlynus. Paskutinis jos šnaresys jau ne mąstymas mums įprasta prasme. Mintis virsta malda.  Tai malda atsivėrusio kito akivaizdoje.
Arvydas Šliogeris. „Konservatoriaus išpažintys.“ Pus. 171
 
Reikia dauginti ir dalinti begalybę iš begalybės per amžių amžius, be poilsio ir prisiminimų, be meilės ir vilties... Daugink-daugink, dalink-dalink. Tie pasauliai nugarmės į chaosą, bet tu juos pakeisi kitais ir visada būsi čia, visada toje pačioje vietoje, ir vis dauginsi ir dalinsi. Ir tu amžinai jusi tą galutinį skaičių, aukščiausią garsą, kankinanti šio ritmo finalą ant savo liežuvio galo. O, nelaimingoji savo paties neteisingumo auka, juokingas savo mokslinio išdidumo žaisle, tu beviltiškai bandysi jį išspjauti, išvemti. Jis išbluks iš tavo silpnos atminties ir tu vėl atsidursi savo begalinio skaičiavimo pradžioje.
Oskaras Milašius „Laiškas Storgei“