Guliu po atviru dangumi ant smėlio, matau spindinčias žvaigždes. Jos tyliai man šnabžda dangaus paslaptis. Vėjas švelniai glosto plaukus, atneša pušų, sakų ir spyglių kvapą. Jūra. Jūra ramiai ošia ir skalauja mano plaukus… ,,Jūra ar supinsi man kasas, kaip mama kadaise pynė?’’ Ji jausmų vandenynas. Noriu į ją išlieti savo jausmus, kad mano siela plauktų ant bangų. Gili naktis. Bet paukščiai dar čiulba. O bangos plaka uolas. Dieve, man taip skauda širdį. Pasiimk mano širdies sopulį, nunešk ant bangų, paskandink jas.
Šnara ir linguoja apsvaigusios nuo žvaigždžių pušys. Žvaigždės krenta žemyn. Tyliai burbuliuoja vanduo. Aš basomis kojomis brendu per smėlį. Pasiimu valtį ir išplaukiu ant bangų. Valtis linguoja, ošia jūra, šnabžda apie išėjimą į gelmes. Pradėjo lyti. Atslinko audra. Bangos pradėjo stipriai banguoti ir valtis trenkėsi į uolas… Žvaigždės nuskendo jūroje, nusinešė sielą į gelmes. Saulė nudažė vandenį rožine spalva, o žuvėdros spiegė. Taip pranešė apie mano išėjimą į jūros tamsybes. Purslai, purslai, raudonas vanduo...