Rugsėjis atšlamėjo

su skrandute tarėjo
pašniukštinėjęs smalsiai                               
gijelę tolin mes                                
gyvybės čėsą vilkindams
ir pasakėlę ritindams
kluonelio durim plojęs
į spalius muilą neš           
Pr.: aras aria arimus
      varto margą juostą
      žaidžia lapais neramus
      metų kelią klosto   (daina Šėlsmas lapų rudenėlio)

---♣-♠---
https://www.youtube.com/watch?v=DoNcI61e9mc

~~~∞~~~
o žiū – skraiduolis, norais nešinas (iš anketos Ką rinktumėtės nedvejodami)

Parašiutas – ne. Jau buvau. Labai ilgas instruktažas. Pradėjo niaukstytis, net pakibo klausimas, ar išvis kas nors vyks, įtampa begalinė, praalkau, ėmė sukti pilvą, žodžiu, vien problemos.
Kelionė į Mėnulį, žygis į Antarktidą – ne. Šalta visų pirma, o antra – ko ten? Šiaip tai nežinomybė vilioja, dažniausiai iššūkių neįvertinu ir metuosi paskui dar neaiškesnius, bet dabar žiūriu nuosaikiai, su klaustuku (o tas reiškia, kad noras nėra tiek galingas, kad nebūt valdomas dvejonės pakinktais).
Tarp kitko, jeigu jau kalbant principingai, tai kažkiek ruošiausi, reanimavau net seną svajonę – ištobulinti motoriką ir padaryti špagatą ant dviejų taburečių, kaip Van Damas. Bet plyšo trikotažas (gerai, kad ne daugiau) – tai buvo signalas sustoti. Ką gi, širdžiai mieli dalykai gyvenime atsieina ne taip jau pigiai. Ne viskas iš karto. Per norus nereikia prarasti ir proto.
Romantiškas nuotykis? Be įsipareigojimų netgi esminga, nes romantika ne kokie tikslai, bet gaila, kad viskas plika teorija, nes vos tik bandau įsivaizduoti save tokiam amplua, įsijausti, tuoj atsitraukiu – nesugebėčiau. Nieko neišeis, nes yra tokia likiminė bambos linija lūzeris – jau nebešokinėju.
Su panašiais kutuliais koreliuoja ir SPA, todėl irgi atpuola. O dar iki gyvos galvos? Oi malonu, oi negaliu kaip noriu – išlepimas, degrado laiptai. Kai jau į tokius įsiveli, tai sveikas žuvęs...  Be to, jei reikia rinktis vieną, tokie užsiėmimai tikrai ne pirmo būtinumo. Grožio neatgaivinsi, dėl kitokio renesanso irgi neaišku, o tausodamas moralę ir sveiką nuovoką greičiausiai tik susidirginsi paskutinius nervus. Taip man atsitiko Druskininkuose, kai vieną kartą nutrūktgalviškai pasiaukojau man pritvirtintų šefuoti svečių įgeidžiams. Atlydėjau dar ramiai, bet iškart sunerimau nuo visur tvyrančio specifinio kvapo. Kažkokios lyg laidotuvių lelijos, lyg kas. Pasirodo, smilkalai liukso apartamentų koridoriuose. Gal jie ir gydomieji-raminamieji, bet įtariu, kad paskleisti siekiant užgožti kiliminės dangos smarvę. Plekšnotis bei tinginiauti voniose ir neplanavau – buvo ne a priori – o nuostatoms tik pasitvirtinus užsidariau numeryje, pažiūrėjau pro balkoną, paskui teliką ir dar paskui buvau picerijoj. Bet net ir čia nepavyko pabėgti nuo tų visur šmirinėjančių baltų chalatų (atseit namų jaukumo, bendros šeimos atmosfera, blauzdos tik kyšo, visi atsipalaidavę (ne chalatai, ačiū dievui), zuja įkvipę tokie iš procedūrų, į procedūras...). Nepatiko absoliučiai. Senais laikais Druskininkai – o tai buvo... išeini į parką link mineralinių vandenų, o pakeliui koks spekuliantas švarko atlapą tik plast – pamušalas visas prisegiotas gintaro dirbinių... a, kas buvo, to nebėra. Net PDR nebe tas.
Sveikata? Ar čia po to, ar bendrąja prasme? Tada dar turiu. Nieko neskauda, tik dvasia kažkodėl negaluoja. Taip kad vienas (iš pagrindinių?) geras dalykas laimės negarantuoja. Kartais minty pamodeliuoju eksperimentą – o kažin kaip, jeigu užsidėčiau geležinius raumenis, six-pack‘ą ir vartyčiau rąstus bei gatvių stulpus. Vaizdas tai būtų. (deja, kol kas idealas tolimas https://www.youtube.com/watch?v=7EyWFmnkOJA).
Tik dvasia kaip nuo to, dvasia ar pasveiks? Nnn... triumfo sekundė laki, o paskui kasdienybė.
Gal tada į Las Vegasą? Buvau kartą atsitiktinai atsidūręs kazino prie univermago. Naktis, įeinam su pažįstamais (aš sekiau, kad galutinai neprisigertų), o ten sėdi kažkokia ne pirmo raugimo dona su trim pagurkliais ir du kiniečiai. Labai nusivyliau aplinka ir bendravimo kultūra. Las Vegase visko tik mastas didesnis, o šiaip tas pats, manau. Gaila ir neišvengiamų investicijų. Nors... kaip minėjau, neaiškios avantiūros užveda, pagalvočiau. Galbūt net laimę galima laimėti. Įsivaizduoju, kaip suku ratą, kaip semiu pergalės žetonus, o paskui nerūpestingai iškišu apkarstytą briliantais torsą pro nuleistą Poršo langelį... Be abejo, toks būčiau paklausesnis negu dabar. Bet savaitė – per maža laiko. Didelė tikimybė, kad laimės ratas kur nors nusisuktų. Ir išvis –  nenoriu tiesiog, ne-no-riu. O pradėti iš anksto džiaugtis kad ir maloniais dalykėliais per daug lengvabūdiška. Žiūriu į gyvenimą rimtai.
Grįžimas į vaikystę – romantikams. Aš realistas, todėl vaikystė man tęsiasi. Visa, ką mėgsta suaugusieji, prašokus, jinai jau ypač tolima (vpal  v detstvo). Bim birim. Tra lia lia. Toks jau tas gyvenimas – kaip guma.
Smegenų korekcija? Kažin ką tai pakeistų. Yra nepakeičiamų dalykų. Buvau nutaręs bendradarbiauti su dr. Sergio Canavero, staiga užlindo kitas kandidatas su galva...
... taip ir nusklendžia toliuosna lapo valtelė... norų tūtelė... ruduo...

09-30
жж

aš aš aš svarbiausias aš – čeža protarpiais kažkas
Bukietas (Ar reikalingas papildomas komentaras?) trupa natūraliai. Dėsnis.
Ir lieka tiktai kuokštas kotų mano lapcėj.
Siūruoja tykus vakars be vėjo. Girdėt, kaip lakštingėlė čiulbėjo:
Raminkis, rudeny plepy. Išmoki būti kaip visi. Abejingumui metas.
Bespalvystei.
(Ir man atrodo, kad užtenka vieno tono, tėptelėjimas yra apie ką pamąstyti tinka viskam. Mat prie visko mąstau. Kam terlioti papildomai).

 

Rugpjūtis sako, kad vasara išseko.

https://www.youtube.com/watch?v=vhba3-Ep7B0

(Margojo daug sakalo DNR grandinėlės tęsinys)
 
Fizika... fizinių kūnų apgaulė...
Ogi tarp jų kybojo miražas... Vienu tarpu net pasirodė, kad vyksta stebuklas, nors kažin... greičiausiai tai buvo dviejų tuštumų – vienišystės ir nuobodulio – sąjunga. Ir vis tiek nuostaba tvenkės.
Ir liko joje tai, kas gražiausia – nuojautos ir abejonės banga.
Sudie, keistoji mano vasara. Jei kada vėl susitiktume, žinok, kad siųsti pažeminimai, mėginimai nutupdyti pražūtingi nebuvo, anaiptol, atsivėręs sunkmetis su tokia pagalba slūgsta. Tad sudie, iki kada nors.
Mėnuo dyla, gūžta pamažu užsidaro. Sarkofage slopsta plasnojančios kaukolės karštis, o pilkąją masę maišant periodiškai paknaiboma anketa šįkart man svetima iš esmės.
Neprochodimyj tupica nepraeinamai tupi toliau sau.

---
08-21
Čia nėra išminties riesto rago, citatų, teorijų, formos viršūnių. Tik šiek tiek įžodintas gyvenimo srautas. Rodmuo atsitiktiniam klajokliui? Tpfu 3x dėl viso pikto. Nušvitusio vedlio gyslos neturiu, narcizo arteriją taip. Na tai ir pasigrožėsiu savim per membraną.
Vasarą truputėlį pravėriau širdį (eilinis nusilpimas), paskui nusišvilpiau ir atsipalaidavau, bet reikia laikytis plano. Reikia. Toks valios proveržis – gal daugiau savitaiga, melancholijos kordonas, nes aišku nuo maro metų: ką parašai netgi nesąmoningai, tas įvairiomis formomis ir išsipildo. Reiškia, ateitis matoma, tik kol nesuvoki (o jei suvoki, negali patikėti), atradinėji... Tokį vyksmą, pagrindinį gyvenimo pavidalo kūrinį, gražiau būtų apskambinti kaip pasaulėjautos  poetinį kodą, bet realiai į konkurencingus poetus nepretenduoju ir kodą kartais prisimenu nebent savo durų.
Dėl to ir liko neužpildyta Anketa apie konkurenciją.
Pasaulis keistai sutvertas ir viskuo nuostabus, bet gyventojų, nesiekiančių toliau dvimatės erdvės, išplotas į nykų blyną.
Pripažinimas, kad konkuruoji, reikštų, kad kažką kažkam šioj plotmėj įrodinėji.
 
Ne man ir savotiškai patraukli nevertelgiško, išdidaus ir laisvo kūrėjo pozicija. Moku visko po truputį: paleisti ant skaurados kiaušinį (kulinarijos šedevrai), išrauti darže kokį stagarą (ž.ūkio pasiekimai), įjungti dulkių siurblį (tvermės dėsnis, egzistencializmas). Įstengiu ir kažką paskaityti, parašyti, turiu netgi savo požiūrį, bet tai visiškai nereiškia didžiosios viešosios kūrybos ar įsivaizdavimo, kad esu baisiai unikalus. Vegetuoja elementarūs kasdieniniai (savo pasaulio kūrybos) pradai. Čia nei kova dėl išgyvenimo, nei tikslas.
Ir kas gali būti iš viso, jei esi tik tarp užsiėmusių savimi? (Vėl sena daina: lygiavertis pašnekovas – tokia prabanga, kad neįmanoma.)
Viskas, ko aplinkai reikia, yra dėmesys.
Kažkiek jo iš manęs ir nuteka, tik amžinuose konkūruose nedalyvauju. Sartai, Riešė, Askotas – kakoj skirtum. Seniai žinau, kad pajėgiausi labai tolimu spinduliu, niekaip nepasiekčiau.
Belieka stebėjimas, kaip konkuruoja skrylio vidus.
(Beje, ir manajame gyvensenos plane visada klesti punktas: netrukdyti rodytis kitiems).
 
Tačiau moralinį-intelektualinį rebusą apie didžiausią kada nors gautą dovaną išsprendžiau, tik atvirkštiniu būdu – likimui pats ją teikiu. Parašiau apie vasarą, kurią tuoj uždengs lapai ir viskas bus užmiršta.

miraklis                               
liepsnos leidžiasi
laukas užgriežia peiliais               
tęvos aimanos pjaunas
tamsy netvėrę užūkia
nuovargio liekanų blūdus
akivaras monija atviras
ir gęsta visa ir smilksta dar          
suraibuliuoja
kol slopiai atsidūsėjęs
į peklą nusmunka
supančiotas
pramanas
bet
nekantrauja konvalijos
žiedynai konvulsijų skleidžiasi
kekėmis tyška
ir parasparniais į prieblandos
vytulį tupia ribos nepajutę
smelkiasi romiai ūmai baisiai meiliai    
pūkas užcypia stypteli šaižiai ir
gaidžiais užgieda vėl nerimo gailiai
noksta iš seno stipenos liekne
tankėja flūdas kuokštų išnirusių
pramuša kylis raudonas patvinsta
srovę nugurgia gerklė apatiška
mirksny sūriam vėl per naują kabinas                   
į dantingas daubas bordo nekrobatika
aukuro centrą išsukęs taikosi smegti
spindis kol burba siaurėja tyla sukyla
galop išsidūkęs stabteli ir pasigrobia
bevilnis beviltis beveidis
pragaras...ga... garas... aras...
 
Visiškai nesvarbu, kur kokį žodį galima įterpti ar išmesti, nesvarbu veiksmažodiškumas ar daiktavardiškumas, čia jau profesionalų sritis. Moka jie tas konstrukcijas statyti ir ardyti. 3x.
Man gražiausia mano: ritmas superinis, nuotaika neaiški (t. y. perteikta neaiški nuotaika), yra dvasia, vaizdas keliaplanis: spalvinis-gamtinis, emocinis-asmeninis, kultūrinis-idėjinis. Ir šiaip be konkurencijos.
 

Liepa.
Gal šuntas, gal praskiepas.
O, koks nuostabus pasaulis! Ištisa metafora. Besiskaidanti formomis, prasmėmis, atspalviais... Užkabini mintį, sulauki nelaukto... Tai nesurežisuojama kaip vidurvasario sniegas. O gal tai kažkoks išankstinis matymas, artėjančio nuojauta? Bene esu lokatorius, gaudantis kažkokius signalus?
Nežinau, turiu tik vieną aiškų ir šventą užmojį – anketos klausimą. Kol apdorosiu, lai šviečia metaforos spinduliai.
https://www.youtube.com/watch?v=r3B9I-BpN3A

07-15
Kartą galvojau užpykęs: gal reikėtų viešai pagrasinti, kad iš manęs neišeis nė viena eilutė? Taip daro rezistentai, dusinami principų (kartais tulžies). Ot tai būtų nuostolis! Juk ne prasčiau už daugumą surezgu sakinį, turiu spalvingos patirties ir blankios dabarties, kuri liūdesiui iliustruoti labai tiktų... Taigi, parodysiu!
Et, bejėgio ambicijos... terašau tik pakampių žanrą, o tokia smulkmė, savaime suprantama...
Tačiau aš vis tiek uoliai, drąsiai ir nuoširdžiai tęsiu savo išgyvenimų ir įžvalgų metraštį čia.
Senas arklys vagos negadina, senas įprotis tik brandina.
---
Dabar, vidurvasarį, kai ant žolės besiliejantys vandenys atspindi padangių želdynus, į slaptąją amforą dedu dar vieną laišką gyvenimui.
 
Ar sunku atleisti?           
Pūsteli bespalviu slogučiu, bet ilgiau nekankina.
Atleidžiu. Be didelių filosofijų, logikos bokštų, sąmojo smailių, – nes viskas kur kas paprasčiau.
Baigiasi viskas. Nepasakyčiau, kad nieko neprisimenu. Prisimenu štai aną vasarą, ir aną, ir aną, ir aną... tarpuose rudenis, žiemas... jų triukšmus, balastą, klaidas. Bet visas nemalonias, skaudžias, kerėpliškas situacijas ilgiau ar trumpiau išgyventas tiesiog paleidžiu.
Nors būna, kad kažkas grįžta, bjauriai kildamas gerkle, kartais siūbteli senu šleikštuliu (ak, kaip žmogus manęs nesuprato), bet kuo toliau, tuo blankiau, atskirais epizodais, ir juos išsiųsti ten, kur turi nurimti, vis lengviau.                
Žmonėse taip klaidu... nuoširdžiai atviri bandymai, teikti šansai, laikas, duotas kitam susiprasti, – tuščioji eiga.
Neįveikiamos betono tvirtovių sienos. Tiek nesėkmingų artėjimų, o pabaiga visad viena: nebus iš žmogaus to, ko jis neturi, nepajėgia, negali. Pamokys gyvenimas? Nesužinosiu, manęs ten nebus, o ir priežasties atpildams aiškios nėra.
Už ką pykti. Nebent ant savęs už per didelius norus.
Paleidžiu.
Susidūrę šyptelim kartais, savaip teisūs. Ir viskas tvarkoj, viskas norma.
 
Negalėčiau atleisti tik žudikui.
Sunku įsivaizduoti, kad nužudo ką nors iš brangiųjų. Ne, gylio nei aukščio mintis nesiekia. Bet kalba širdis: žudikui atrodo neįmanoma atleisti netgi atsižvelgiant į kuo žmogiškiausius motyvus – žiaurumu virstantį silpnumą, nevaldomą pykčio protrūkį, sielos tamsumą, kylantį iš kuo įvairiausių jo gyvenimo užkaborių.
 
Kartais iškyla tolimos vaikystės vaizdas: statybose radom kačiuką, pamautą ant baslio, išdurtomis akimis, kažin ar spėjusiomis prieš tą egzekuciją iki galo atakti į šį pasaulį. Vylėmės, kad per nežemišką užuojautą galima kažką atitaisyti, vargšeliui nebeskaudės, jis gali atmirti, bet galiausiai, didesnių apšviesti, po balkonu apklostę gėlėmis ir šakelėmis atsisveikinom.
Veržėsi viso gyvenimo sielvartas: dėl slieko, sutrinto ant šaligatvio, dėl vištos galvos, svyrančios iš tetos rezginės, dėl išdraskytų žiaunų dėdės žvejo triumfo vėrinyje... paršelio klyksmo... nukankinto kačiuko... Buvo taip skaudu.
O keli kiemo pusberniai iš ten jį išlupo ir žvengdami mėtė. Nežinomo žudiko ir jų veidai man liejosi į vieną darinį. Kaip jiems negaila.
Apibluko vasaros, liko kačiukas, kažkieno kliudytas greičiausiai be viduje ką nors pakeitusios graužaties.
 
O kažin kokie klausimai suktųsi prie žmogaus lavono.
Bandau, bet sunku įsivaizduoti, kad atsiranda koks šiknius ir atima viską: lipnų mažylio bučkį, patiklias akis, paauglio žygius link bedugnės briaunos ir palengvėjimo ašaras, tėvų pamokslus, neteisingus, kaip kažkada rodėsi, priekaištus ir audringus susitaikymus, pažadus ir netesėjimus, klystkelius ir praregėjimus, – staiga kažkoks šiknius tiesiog atima meilę, vešlius gyvenimo slėnius, ir toliau sau žygiuoja galvos nekvaršindamas. Jei ir atsitokėja (nepatogumų suvaržytas), iš tikrųjų negali pajusti, kad sunaikino viską ir kad niekada nieko nebepataisysi.
Koks bejėgis tas Nežudyk, kaip toli Dievas, nesulaikęs skriaudiko. Koks abejingas, apeliuodamas tik į jį, tą potencialų, o aukos neapsaugantis!
O apiplėštas, sutryptas netektyje turi kauptis ir kažkuo tikėti iki pasieks nejautrą? Atleisti tam, kurs nežino ką daro?
Idėja pakilti virš visko, kas dedasi šioje žemiškoje atkarpoje – ar tai būtų aukščiausia dvasios nušvitimo forma?
Atrodo, kad visa tai tinka tik filosofams teoretikams ar nuasmeninančios religijos, bejausmio socialinės kontrolės konstrukto, tarnams, kviečiantiems nusižeminti skausmo akivaizdoje.
 
Tai ne egoizmo kupina savigaila praradus atramas.
Tai skausmas, kurio nenumaldytų jokios doktrinos ar giliai slypintis pakantumas viskam, kas dedasi šiame įvairenybių pasaulyje.
Į savigailą ir savisaugą panašesnis būtų pabėgimas (kokių jėgų siūlomas?) – ta galima slinktis į jausmų sutemas – filosofuodamas palengva gal ir pasiektumei taiką. Maždaug – Dievas viską mato, o gyvieji turi gyventi toliau...
 
Ne, štai tos atimties, man rodos, nepajėgčiau suprasti, pateisinti ir iškęsti. Iki nušvitimo per tokią kančią – šviesmečiai, jų neįveikčiau.
Gedėjimo fazės? Jei pyktis dėl baisios neteisybės apslūgtų, skausmas ne. Taip, ir tokia kategorija išsisklaidytų laike kaip išsisklaido viskas, kaip išsisklaidysiu ir aš, bet atleisti...
Ir tada pasiduočiau visai nefilosofinei mirčiai, nubraukiančiai viską.
 
Turbūt šitą gyvenimą beviltiškai m... mat kartais net pasirodo, kad iki dabar buvo verta.
---
07-27
Paglostė man širdį ir vėl kasdienybės koralo šakelė... Švelniai taip, lyg bandydama perimti neišsakytąją naštą, bet visiško atsivėrimo nereikalaudama. Eikš šen, kviečia ji, rifuose kirba toks klausimynas! Gali paverkti, o nori –  juokis... tokia tema, tiek atšakėlių. Nuliūdau ir susigūžiau kaip kriauklytė, kad neturiu ką pasakyti iš viso, bet pastūmėtas kažkokio vidinio pendelio išdrebinau dar vieną vertingą rinkinį laisvąja maniera.

Jūs laisvas žmogus?
Taip. Tik ar esu laisvas ir nepriklausomas žmogus, ar nuo žemės traukos nepriklausomas objektas (kūnelis), galutinai nesusigaudau, bet kad fizinis vienetas, įspūdingiau būtų vienis, tai taip. Ne visai ameba, turiu ir kiautą, t. y. kažkokią formą. Atsivožiu, užsivožiu.
Tačiau mintys, kad ir rezervuare, palaidos. O kai pro plyšį išsmunka liežuvis... na, pasekmės – mano turtai. Galima pagalvoti, kad viską sugriebti vien sau yra egoizmas, bet, ko gero, jis poroj su romantika. Nenuspėjamo žavesys... Žinau šitą savo mielą silpnybę, jai pasiduodu, o to neslėpti – laisvo charakterio bruožas.
 
Minkštakūnis, aišku, bet minčių skrajūnių ir žeme besivalkiojančio kūnelio klausimu manau griežtai: tatai paradoksas, kuriuo piktnaudžiaujama.
Laisvę gali riboti nebent sunkios ligos replės. Bet irgi – globaliai mąstant, mintis pralaužia kartais net neįsivaizduojamas užkardas.
O jei nesi gnybtas replių, tik šiaip kur nors niežti ar maudžia, kūnelį kinkyk į laisvas mintis – nuneš visas jo problemas, skriste nuskraidins. Kodėl neįmanoma? Dar ir kaip. Kinkinys nepakils tik jei mintys įtartinai sunkios. Na ir tada jokia laisve nė nekvepia. Tėra vergo saviapgaulė, teisinimasis gyvastį prispiriančiais psichofiziniais judėjimais, dangstymasis patogia dvasios ir kūno harmonija (kažko nori ir ta, ir anas, taigi ne tik dvasia). Sena armonika.
 
Aš ne idealistas (suprantu tos vergystės šaknis ir sistemą), bet esu iš tikrųjų laisvas. Neopla(nk)tonikas. Per praktikas jau seniai nepriklausomas, nepažabotas, t. y. bet kokius pančius nutraukęs vienpatys, gyvenu savo nuožiūra (neabejotinai įskaitomi ir žalingi papročiai), niekas neėda zyzimais dėl dėmesio stokos, nereiškia pretenzijų į šiokį tokį gyv.plotą. Laisvu grafiku apsikuopiu, bet per daug nesieikvodamas, o šiaip laiką leidžiu knisdamasis savo mintinai žinomame bukinisto kampelyje, užsiimdamas kitais niekais ar voliodamasis purvinoj patalynėj su trupiniais ir spręsdamas sudoku kryžiažodžius. Ne kažin kokie pasiekimai, taip, tinginys, bet jokio dėl to varžymosi. (Be to, niekas nemato). Tik ir lakstyk svajų fajetonais.

Sulakstau ir į paštą, siunčiu minčių laiškus. Užtenka žinoti: adresatą pasieks. Keli giminiško kraujo žmonės – kas kur, šiapily anapily. Pagal išgales šen bei ten ir tiesiu tai galvojimo siūlą, tai liežuvį, tai konkretesnės pagalbos ranką. Net neįsivaizduoju, kad galėtų kas nors būti kitaip. Tokie ryšiai – ne kokia įsisąmoninta pareiga, ne prievarta, o pajusta, suvokta ir laisvai priimta gyvenimo prasmė. (Viskas rodo, kad esu šiek tiek susiformavęs, laisvėje nepasileidęs visai jau).
Dar, jei jau prasižiojau apie asmeninę laisvę, paminėtina tai, kad kasdienybėj einu į darbą (nevėluoti net ir nesistengiu, nes skubėti nematau būtinybės), turiu ir visuomeninių pareigų (free style). Laisvalaikio per daug neišskiriu, nes jis praktiškai visą laiką. Juk darau ką noriu.
Turbūt visa tai reiškia, kad esu paukštelis, o nuo jo netoli ir kiaušinis (filosofinis). Šmurkšt į jį ir būnu.
 
Kadaise (ilgai ir skausmingai) apie save galvojau su įtampa (labai sau reiklus, daužtas ir įtarus), dabar galvoju, kad turiu ir tokių bruožų, kurie evoliucijoje laikomi pavyzdiniais. Reiškia, ne toks jau beviltiškas. Tai dar labiau išlaisvina ir įkvepia margą sakalą.
Ir ta tema – viskas. Tokia yra mano laisvė, leidžianti rinktis – kaukti ar nekaukti. Bet... kaukiantis paukštis? Būna ir tokių.
Orientyrams visai apleidus, stengiuosi galvoti apie ką nors didingo. Antai Kutuzovas su viena akim išvedė kariaunas į pergalę...
-
Savianalizės priedas – jaunystės dokumentika. Savimi ir likau, esu tik, anot V. Mykolaičio-Putino, paniekinęs žemės vylingus sapnus ir šiek tiek pasikeitęs išoriškai.
https://www.youtube.com/watch?v=ev2kZ0sa-hc literatūra ir menas
https://www.youtube.com/watch?v=zzRaf_17TUA
https://www.youtube.com/watch?v=DYNq4_OaLJY mokslas ir gyvenimas
 

Dirželis.
 
Nu ką. Pagaliau nugriebiau minutę ir sau. Bloškiau į šalį darbus, atsijungiau visus ryšius, patraukiau į sodą, ant tvirtesnių kamienų pasirišau hamaką, tada mėginau įgulęs apmąstyt viską... Kaip žinia, kipšas tūno detalėse (kažkas nulūžo, kažkas nutrūko), bet vis dėlto sukrėtimas pakratė ir kažkokių vaisių.
 
(peržvalga, sutvirtinta prozos juostom)
 
O, sunkioji lengvoji...
Augintine lėle, keistai suvyniota, tvarsčiai pusiaujo klosto iš lėto
Kritulius, kraustulius tavo ir ne tavo akis, kalas peras tuštybės,
Lipdo gramą prie gramo ir pila svorį pilin darbininkai liežuviai,
Tai grūdas pėduoja ten geras, tai iš garo iškyla pūslė, pelų prikamšyta...
Pusiaumečio priekulėj nieko, vien krebžda nakčia kaži kas neprašytas.
Pelė... ar lėlė skuduruos taip keistai įsisukus po jaują badauja.
 
(tai globalaus pobūdžio paeiliavimas apie tiesą ir melą, priešybes, apie gyvenimą).
Eilės atsirado iš vizijose puoselėtos nuostatos: koks bus pirmas pusmetis, kuris perlenkia laiką, tokia ir toliau bus analogija.
Ir beveik jau yra, nuotaika panaši, nors ir praturtinta sezoniniais psichoziniais nestabilumais. (Situacijos pagrindinis bruožas – maksimaliai išryškėjantis individualus atotrūkis nuo aplinkos. Truputį dėl to sarmata, nėr čia kuo didžiuotis, nors vieną faktą pripažįstu ypač nuolankiai: dar nieko, kai moterys juokiasi, bet kai įsivaizduoja esančios kirkinamos ir visaip linksminamos, tada jau kaip buliui skuduras...). Tačiau siautėjimas praeityje, momentiniai suirzimai slopinami, o svarbiausia – kaip tramdanti spygliuota pirštinė dabar man būna teminė anketa. Kol galvoji, apsiramini, išsivadėji, ir viskas vyniojasi pakenčiama vaga. Nors šįkart klausimai mąstymo nereikalauja, o tiesos kaina gerai žinoma ir vilioja išeiti į saugias abstrakcijas, bet ne. Tiesa ir tik tiesa.
 
Jūs dažnai meluojate?
Meluojančių žmonių gyvenime sutikau, – tokių, kur žiūri į akis ir skiedžia. Kai perpranti, įdomu stebėti visaip besisklaidantį talentą.
Aš neturiu tokio. Nei meluoju, nei ylos baimės vejamas kur nors slapstausi. Paprastai viską sakau tiesiai, nors manau, kad kokiu ypatingu (gyvybiškai pavojingu) atveju pajėgčiau suriesti ir gelbėjimosi kilpą. Sunku pasakyti, nes tokių situacijų nepasitaiko. Greičiausiai dėl bendravimo su aplinkiniais pobūdžio (skurdaus minimumo).
Kitaip apsukus, tokia izoliacija, nors ir ne kažin kokia laimė, yra gerai, – be abipusės apyvartos labai erdvu ir nepančioja pagražinimų (tegul ir nekalto melo) poreikis. Nereikia niekam įtikti. (Paslaptis: ant širdies lengva, nes išsaugau ir teisuolio poziciją). Net sau nemeluoju. Kodėl? Nelabai dar suprantu, ar iš nusivylimo, ar iš tingėjimo fantazuoti, bet aišku viena: tiesos linijos laikytis lengviausia.
Visur esu pagal savo esmę: jei ko imuosi, atidirbu uoliai, esu savarankiškas (kas belieka), sau reiklus, o dėl to atrodau visada geros nuotaikos, mandagus ir pakantus kitų atžvilgiu. O kadangi nesu aršus (kitaip sakant, turbūt bevalis), ir pinklėms jokio melo nerezgu.
Nemeluoju net internete, kuris tarsi niekas, bet kartu sociumo atspindys 1:1. Ir vienur, ir kitur lydi tokia pati „sėkmė“. Jei neįtikima, galima tuo patikėti kaip humoru, irgi nebus melas, nes tai ne melas sociume. Šią tiesą gavau patirti aiškiai.
Tokia atsakymų į anketą santrauka. Kas nepaminėta, būtų sofizmai.
 
Bet devintas (9) klausimas – o kas yra melas – vis tiek prikibo kaip buožgalvis. Todėl esu palytėtas filosofine buože.
 
Ir štai akyse susitelkė vaizdelis iš natūros. Tai optimistiška, nes jau postūmis bemintystėje – iššokusi paprastos kasdienybės ištrauka dažnai išvilioja į platų, ir kartais net per daug, apmąstymų kelią (oh, memories...), o jei susidarytų galimybė kam nors tai papasakoti, na, pasiplepant, pavyzdžiui, mikrorajono literatų sueigoje (galimybė teorinė, niekur neįsipaišau, bet maža kas gyvenime gali nutikti), galima būtų apsieiti be visokių nutąsytų kalbinių ir mąstymo kopijų (kolektyvinės kūrybos). Patirtis – tai, kas unikalu. Tiesa, galimi tam tikri pasikartojimai bei sutapimai laike ir erdvėje (pvz., įmanomas kieno nors analogiškai patirtas siužetas), bet to nedaug, yra tikimybė net nesusidurti.
Taigi, tikrovė iš natūros be abreviatūros ne mažiau įdomi ir turininga už meninę (melinę) išmonę.
 
Kažkur ano amžiaus pabaigoje, tuo keistu blokados periodu, kai absurdiškai stigo kai kurių maisto produktų, mūsų parduotuvės komplekse gyveno dietinė (gastritikų ir kitaip išsibalansavusių) valgykla, kuri dėl kvapų kėlė pasidygėjimą, bet užtat praktiškai per sieną aktyviai veikė rentabili konditerijos ir kulinarijos (toliau vad. k-k) sekcija, kuri kėlė pasigėrėjimą. Visų pirma todėl, kad kvepėjo deficitine kava. Didžiausi mėgėjai čion prisistatydavo su termosais ir, ištvėrę eilę bei atsigaivinę vaizduotėje neapsakomo taurumo įgavusiu gėrimu čia pat prie vienakojo stalelio, išsinešdavo ir papildomą porciją. Graudžiai tolimas, bet savotiškai malonus ritualas: ištiesdavai atsuktą tarą, o Svetlana lyg iš veido žinojo, nors ir perklausdavo, ar dvygūbynės kąjp vysadą.
Technologija paprasta: dozatoriuje kavos daugiau negu norma, o ar dvigubai, aišku, klausimas, bet vis tiek išeidavo stipresnė, žmonės buvo laimingi.
Smagiai byrėjo kavapinigiai.
 
Konditerijos kampelyje vangiai besisukiojusi pamaininė Kiaulaitė (fėja, neapimama nei centimetru, nei metru, nei svarstyklėmis) buvo kitaip paslaugi, paprašyta kokio pyrago iš pigesnių ir ne daugiau kaip porą šimtų, atrėždavo kone dvigubai, o protestus nuvydavo putlios rankutės mostu ir įteiginiu su saldžiai numinkštintu l priebalsiu: suvalgysi… Priprekiaudavo ji gerai, mat elektroninių svarstyklių apyaušryje naudodavosi mechaninėmis ir seikėdavo su ryškia paklaida. Užtat jei vakare kada slinkdavai palei uždarytos k-k sekcijos vitrinas, pro neužtrauktų užuolaidų plyšį galėjai regėti Kiaulaitę, revizuojančią dienos pajamas: ji vis dar stovi darbo vietoje, kitapus prekystalio kažkoks tipas, bene prekeivių kuratorius Merkurijus, ir abu lyg po skeptrą iškėlę po stiklinę. Ambrozijai netiktų, bet konjakui stiklinė gerai, telpa daugiau, patogu suimti.
Tačiau sakmė ne apie tai. Melo ir tiesos kolizijų čia nebuvo. Tik tiesa visiems atvirai į akis.
Ir ta įžanga labiau reikalinga išgauti jaudinančiam laikmečio koloritui, o tuo pačiu ir privesti prie išvados, mat yra nesikeičiančių dalykų – galima sakyti, konstantų.
 
Liko tame kolorite tokia Birutė... Jokiose prasminėse machinacijose nei pro jokį plyšį nebuvo apšviesta. Veikė tyliai, atrodė, kad aiškiai, bet paslapties razinkytė tebekaba rūkoma filosofiniame dūmelyje.
Ponia B šefavo antrą k-k sekcijos kampelį – kulinarijos. Ten kartais gulėjo paštetai, mėsos žlėgtainiai, vyniotiniai, subkotletai bei panašus gėris. Produkcija už saldumynus ir kavas daug kam net gyvybiškai svarbesnė (vegetarizmo pašauktuosius tais niūriais laikais aiškiai stelbė visaliaudinis be mėsos nė dienos!), tik kad tos kainos komercinės... Todėl rytais, kai turėdavo išmesti nebrangių sriubos rinkinių (tų šiek tiek mėsingų popieriaus gniužulų (būtent, ne maišelių, o įmirkusio vyniojamojo popieriaus) tiekimo grafikas buvo ištyrinėtas, transporto judėjimas ryžtingai stebimas), reikėdavo spėti į eilę, nes kiekis ribotas. Vilką kojos peni.
Sriubos rinkinio man reikėdavo pirmiausia šuniukui. Kiti, aišku, ėmė ir sau. Nesvarbu. Svarbu, kad reikėjo.
 
Ką gi. Eilinis medžioklės rytas. Jau įsuko į parduotuvės kiemą sunkvežimis, prie galinių durų kraunamos daug žadančios dėžės, tirpsta minutės, likusios iki aštuonių.
Jau ir konditerės viduj šmėžuoja. Pagaliau 8:00. Tačiau durų atverti niekas neskuba.
Kur tai matyta – vėluoti atidaryti parduotuvę.
Tempiamas laikas. O Birutės vis nėra.
Eilę apėmęs nervas. Jau dešimt, jau ir dvidešimt po aštuonių.
Staiga plyksteli viltis... pasirodė miražas. Ar ten tikrai pati tarnautoja, nesinori abejoti net kai jinai jau arti ir į k-k sekcijos duris taiko lyg iš šiaudų atsikėlusi šmėkla. Susitaršiusi, įtartinos koordinacijos, bet vis dėlto ta pati. Atitinka siluetas, drabužiai, išlaikomas ir pagrindinis bruožas – tylėti. Nei labryt, nei ką.
Įsmuko šmėkla į vidų, dar kiek užtruko pagalbinėse patalpose, tada užsimetusi chalatėlį išniro ir prekyvietėje ant svarstyklių lėkštės taukštelėjo stambiomis raidėmis iškentėtą raštą: KAULŲ NĖRA.
Šitaip – kaulai – liaudyje buvo vadinami tie sriubos rinkiniai.
 
Bet ar kas bent klausė dabar?
Ne. Bet kol nesi ko paklaustas, skubėk išsakyti savo poziciją pirmas. Birutė tai jaučia, nes dabar yra valdoma pasąmonės, gi šioji budi net kai sąžinė ir dora ilsisi. Pasąmonė padeda ekstra situacijas apeiti žirgu.
 
Kad suūžė aplinkui: kaip tai nėra? Visų pirma, trečiadienis, o antra, gi atvežė!
Birutė tyli. Jos Bazedovo ligos suklaikintas žvilgsnis tampa dar klaikesnis.
Tai veria juo Birutė alkaną bandą, tai sau panosėj vieną tašką.
Konditerių pusėje šnypščia aparatas ir kvepia kava. Kulinarijos kampe dvelkia morkų ir kopūstų kotletais, karkos likučiais, bet tik ne svarstymais ir ne prekyba.
Išlaikiusi pauzę Birutė vėl nulenda į pagalbines patalpas.
Eilė trypia vietoj.
Po kurio laiko prekių žinovė Birutė pasirodo, o drauge ant svarstyklių lėkštės atsiranda stoveliu sulenktas naujas popieriaus lapas: KAULŲ YRA.
 
Įdomus ėjimas. Nors galima pasvarstyti, ar reikėjo teiginio, jei užteko tik pašalinti neiginį, bet savotiškos logikos irgi yra.
Labai nesureikšminant fakto, kad tądien Birutė buvo visiškai neblaivi.
Juk ir struma nereiškia blaivybės (ne kliūtis), ir teisybė su melu taip arti vienas kito. Kaip pažiūrėsi –  nėra ko nors čia, yra kitur. Kur tad melas, jei vis tiek ir nėra, ir yra.
---
 
Gyvenimas – Mėbijaus juosta. Jokios apgaulės, tik matymo klausimas. Ką nors paaiškinti kitiems beviltiška.
https://www.youtube.com/watch?v=r5UOasJSimQ
 

Poezijos pavasaris.

Išsiruošiau kaip kasmet į Poezijos pavasarį. Protokoluoti, kas kur ką pasakė, nėra reikalo, nes ir taip atsimenu, kad vyko skaitymai ir deklamacijos, būriavosi šventieji ir paliestieji. Tačiau švenčiausias reikalas – poetų ir literatūros kritikų konferencija.
Tema buvo gana įdomi (gaila, kad tik mano pasisakymų nėra, nes tupėjau kaip pelė po šluota. Dar gaila, kad nuo pat pradžios šnairavo gretimais įsitaisęs katinas, kuris bandė murkti ir tuo protarpiais trukdė. Bet turint omeny, kad su juo kadaise savi(de)konstrukciškai buvom susidūrę kitose plotmėse, kurias aš prisimenu ryškiai, o jis, kaip supratau, nieko, susitikimo kontekste viskas buvo prasminga).
Taigi, Tarptautinė poetų ir literatūros kritikų konferencija „Poezija kaip (savi)destrukcijos forma“.
(Nesiplečiant link įvairių kitų kultūrinės veiklos titulų, pasisakiusieji čia poetai. Apžvalga sudėta remiantis jų parengtais pranešimais).
 
Vyksmą pradėjo konferencijos moderatorius Eugenijus Ališanka.
Po lyrinės-žmogiškos įžangos (apie tai, kaip prieš rašant į mintis lindo banalybės, kokia gaubė nežinia ir kančia (?), kol dingtelėjo, kad tekstas bus), kalbėtojas kontempliavo jaunos autorės eilutę „meilė tai sterilus būdas ką nors nužudyti“, mąstė, kas ta poezija, ar galima ją mylėti, juk kiekviena aistra pavojinga, tai gal poezija kaip femme fatale, o gal ji deivė Kali, lietuviškai Kalė...
 
Toliau mintis buvo vystoma pasinaudojus kinų poeto kūriniu, žodį „istorija“ pakeitus „poezija“. Kas ji?.. galima perskaityti, kad ji galvosūkis... kad melagystė... absurdas... pranašystė... ji žvanga tarsi metalas... ji apvalus kvietinių miltų virtinukas... lavono įkapės... prakaitavimas… vaiduoklis, besidaužantis į sieną... antikvaras... jausmingas atodūsis... idėjos... patirtis... įrodymas... pavienių perlų saujelė... priežasčių ir pasekmių seka... analogija... gal poezija yra proto būstinė... poezija yra poezija... poezija yra niekas… poezija... poezija... poezija...
Beje, ir toliau konferencijoje nuskambės šiame pranešime suformuluota mintis, kad poezija abejoja savo tapatybe (atitinkamai kūrėjas kartais jaučiasi kaip savo tapatybe abejojantis rezervato indėnas).
Poezija (su poetu kartu – P. past.) blaškosi ir po kitas teritorijas (vis dažniau po prozos lankas). Kartais rimuojama, kartais tik sintaksės kūnas tempiamas ant treniruoklių...
Ar poetas turi aukotis menui, kaip bitė atiduoti viską su geluonimi? Ar poezija provokuoja (savi)destrukciją... vieno atsakymo nerasta.
Poezijai tinka viskas. Taip ir išsivystė išvada iš pranešimo pavadinimo: Diskusija yra kaip (savi)destrukcijos forma…
 
Jungtinėse Valstijose gyvenanti Rusijos poetė Polina Barskova temą gvildeno išsikėlusi dvi sovietinių laikų figūras – V. Majakovskį ir S. Jeseniną, vesdama kūrybos ir gyvenimo lygiagretes, rašymą apskritai traktuodama ir kaip išsigelbėjimą, ir kaip kančią. Every move – severe destruction, one can’t write without fear, self-puzzlement…  I create something, I erase something…
Tai lėta savižudybė. Visgi (savi)destrukcijos tema pasisakyme tampriai sieta su tiesiogine savižudybe.
 
Alvydo Jegelevičiaus potemių ir intakų turtingame pranešime išryškėjo esminė gija: pamėginta aiškintis tai kas yra tas poetas, kokia jo savijauta.
Viena iš temos pagrindinės gijos atšakų – apie pasišventimą ir dirgiklius.
Reziumuojant, kalbėta apie tai, kad poeto gyvenimo sinusoidė, euforinė depresija būtina, rezultatyvi tiesė yra visiška mirtis, tik kad nuo tų šuolių aukštyn ir žemyn, kartais gresiančių išties susinaikinimu, visgi reikėtų kažkokios apsaugos.
Euforija ir katarsio siekimas bloškia į žemę, dovanų pridėdamas dar nerimą, kaltės jausmą, atsakomybę, tikrų tikriausią depresiją, primindamas iš dulkės į dulkę…žiū, poetas sukikena, metasi į tam tikras būsenas, šūkalioja visiems žinomus lotyniškus ir itališkus posakius apie vyną ir moteris, kol išrėkia, išstaugia pagrindinį noriu gerti ir dulkintis, taigi jau galima pasveikinti, šitą poezijos tigrą galima jau įkinkyti, tegul svaigsta, aria, naikinasi, bet tegul jis tik kuria!
Bet kas po ta eta?
 
Koks tas poetas? Galbūt mitologizuojamas personažas? Galima kurti teorijas apie individualias technologijas, bet yra visa psichofizinė puokštė...
Nušvitimas kartais ateina su vienintele eilute, fraze, sakiniu. Kaip seselė nekaltai įduria ir palieka savo mantrose sustingusį poetą stiklinėmis akimis rymoti prie stiklinės... ir gerai, jeigu ji tuščia, gerai, kad medituodamas jis ropščiasi iš ten, kur tik amžinos pagirios ir pigūs kupletai.
Gerai, jei ta stiklinė netampa kapo duobe, poetas siekia apsivalymo, atsistatymo vardan meno, išgryninto stiliaus.
Bet ar dažnas stebėtojas / klausytojas susimąsto, iš kur ta kūrybinė, kartais ir sudeginanti ugnis, kas už tos iškrovos raštu, už grakščių girliandų, kokia poeto buitis ir kaip su ta garantine sąlyga – mūza… Žmona ji, o gal ne žmona? Ši jau šimtmečių senumo tezė reiškia pirmiausia negatyvų požiūrį į kūrėją. Šitoj vietoj poezija nuteka į prozą, nes poeto likimas apspręstas: kiek tęsis asmeninis degimas, tiek degs kūrybos ugnis...
 
Tai kas jis? Ar tas liūdnas ir baikštus, ar tas linksmas prie sijono ir su vyno taure?
Kas gi tas gyvybingas ir kūrybingas poetas, esąs tokiame sudėtingame gyvenime? Patirčių genijus? Parazitas? Apsimetėlis, ypatingai visų nuskriausta auka, kurios dažnai patogus susinaikinimas, savidestrukcija, tampa demonstratyviai persunktu iššūkiu, skundu artimiesiems ir visam pasauliui: jūs mane išdavėt, palikot, užmiršot! Ar tai atsakingas, palaikantis tokius pat paklydėlius...
Na, taip ir panašiai per vidinį degimą, savęs griovimą ir statymą, dirgiklius, naikiklius ir kitus ieškojimus.
Aukštasis poeto pilotažas pavojingas kaip Ikaro skrydis.
 
Mario Bojorquez (Meksika) minėjo šalies poeto situaciją kaip buvimą (ispanų kalbos įtakos) laboratorijoje, tuo iškeldamas kalbinio pasirinkimo sunkumus. Jis, kaip ir Dennis Nurkse (JAV), pirmiausiai kontempliavo (savi)destrukcijos bei šiuolaikinio pasaulio ryšį.
(Savijauta, laikysena šiuolaikiniame pasaulyje – tai paprastai būdinga daugelio užsienio svečių pranešimams).
 
Kad (savi)destrukcija yra universali (In order to understand, to find the secret, I destruct myself), aiškiausiai pažymėjo literatūrologė prof. Omnia Amin (Jungtiniai Arabų Emyratai). Ji parengė gana plačią apžvalgą su citatomis ir pavyzdžiais, kas ne tik atskleidė regiono koloritą, bet ir sukėlė mintį apie tam tikrus panašumus, kenčiamus kintant, modernėjant pasauliui. Visi apmąsto grįžimą į vaikystę, buvusį / esamą aš, tik arabai išėję iš dykumų prieina modernių dangoraižių šulinius, o lietuviai atplėšti nuo brangiosios aslos, nuo žalių lankų, gimto kaimo (agrarinės pasaulėjautos) čiuopia šaltus mūrus. (Pastebėta ne kartą bendrybė: trasa dykuma–civilizacija).
 
Rodos, ir tai būtų suprantama (savi)(besi-de)konstruojančiam lietuviui:
A boy called Day
a translucent boy runs to a translucent boat; arba: sitting lifeless in a lifeless place waiting for no one.
 
Aušra Kaziliūnaitė duotąją temą gvildeno per prieigą prie rašymo.
Pranešimas, perpintas asmeninių įžvalgų, vystytas remiantis M. Fuko citata: „Tai, ką aš matau, niekada neišlieka nepakitę“.
Be transformuojančios rašto galios, yra galimybė apmąstyti įvairius dalykus, patirti (knyga keičia mane ir tai, ką aš galvoju). Tokia prieiga prie rašymo yra galima savotiškai nuolankiame tuštumos pripažinime, sutikime, kad prieš pradėdamas nenumanai, kuo baigsi – tai ne tik panašu į gyvenimą, tai gyvenimas.
 
Kaip nuolatinę poeto būseną, svarbią santykiui su pasauliu ir pačiu savimi, pranešėja akcentavo atvirumą – būseną, kurią stengiasi palaikyti poeto protas.
Atvirumas žymiai brutalesnis ir destruktyvesnis už nuoširdumą. Praktikuoti atvirumą – kovoti su nuolat iškylančiomis savaime suprantamybėmis, aukštinti ir švęsti save, išgąstingai nujaučiant, kad jokio aš čia niekada nebuvo, nėra ir nebus, kad visi aš, tu, jis, ji, tai tėra kažkas, iš ko rašomas eilėraštis. Ir galiausiai, kad pats eilėraštis gali atsidurti eilėraštyje.
 
Tikrasis atvirumas padeda pažvelgti ir į kalbą.
Jei kalba yra siūlai, o tekstas megztinis, tai poezija – šiluma. Nei kalba, nei siūlai nėra poezija. (beje, pranešime yra pora tokių to paties iš to paties atvedimų kaip išvadų).
Yra žmonių, kurie labai dažnai painioja poeziją ir eilėraštį. Jiems atrodo, kad tikroji poezija – vien tai, kas rimuota, kad ji neegzistuoja ten, kur yra vulgarių žodžių, visokiausių keiksmų ar kasdieninių išsireiškimų. Arba kad poezija kaip tik skleidžiasi vien ten, kur pastarieji užima svarbią vietą.
Iš konkrečių patirčių (susitikimai, diskusijos, kalbos apie rimavimą ir nerimavimą, šnekamosios ar spec.kalbos žodžiai kaip poezijos žudikai) poetė susidariusi vaizdą, kad visokie poezijos įsivaizdavimo variantai kyla iš menko, bet esminio nesusipratimo: dauguma iki šiol nesuprato, kad poezija nėra tekstas. Ji leidžia pumpurus, lapoja, skleidžiasi už teksto, į kurį įleidusi šaknis.
Tekstas poezijai svarbus kaip šaknys obeliai, kad subrandintų vaisius. Tačiau obuolys nėra šaknys, kaip poezija nėra vien tekstas.
Keisčiausia, kai to nesupranta ir patys poetai.
 
Pasisakymas (kurį galima suprasti kaip požiūrio į poeziją reprezentaciją) – apie norą rašyti-mąstyti, apie atvirumo praktiką, kuri reiškia: Norėti būti tokiam pilnam, kiek tai įmanoma (M. Fuko, citata čia galbūt netiksli).
 
Sara Poisson parengė pranešimą, turtingą citatų.
Jos pereina į plėtinius, bet paliekant pagrindines gaires, (savi)destrukcija apmąstyta iš esmės per tuos pačius (pagrindinius?) punktus: per savąjį aš, per individualumą, kalbą, estetiką, kūrėjo santykį su aplinka.
Buvo samprotaujama daugiau ne teigiant, o klausiant. Įdomi retorika.
 
Kiek ironiškoje (betgi taiklioje gyvenimiškai) įžangoje buvo greitai dekonstruota, kaip savas skausmas, tragizmas, liūdesys perkonstruojamas į visuotinį pasitenkinimą.
Užtenka prisiminti kokią TV laidą, kur tragedijos paverčiamos komedijomis, atsiprašymai, ašaros virsta  viešomis gėlių puokštėmis ar kokia praktiška dovanėle, o personažas šypsosi, tarsi nieko skaudaus ar tragiško nebuvę.
Ne vienas poetas švenčių scenose yra pasijutęs panašiai.
Kas nors iš renginio vadovų pakalba apie poezijos teikiamą dvasios peną, gyvenimo grožį, poeto skaitomą tekstą palydi koks giesmininkų duetas ar trio, paskui būna gėlės, dovanėlės ir visa kita, kas puikiausiai tinka bet kokiai poezijai nuvainikuoti, pasitelkiant banalybes.
 
Tad kurgi dingsta Nyčės vizija tikras menas visada tragiškas?
Šį tragizmą, regis, išsaugo nebent eilėraštis ir nuobodžiaujančios publikos akivaizdoje poeto patiriamas nejaukumas.
Poetas priverstas vaidinti, kad viskas gerai, nes yra bendruomeninėje būtyje (kur, anot M. Heideggerio, tikroji žmogaus būtis visiškai susilieja su kito būtimi, ir susilieja taip, kad kiti visai praranda savo bruožus ir individualumą).
Visgi poetas renkasi šią nesaugią veiklą ir niekada nesustojančią būtį, jam, kaip nuolat klausimus keliančiam filosofui, nebėra savaime suprantamos kalbos, kuria jis nusakytų permainingą savo santykį su dažnai liūdnu ir nejaukiu pasauliu.
Poezija – pasauliui patirti, atskleisti? Ar ne panašiai veikia psichotropinės medžiagos?
Galbūt poetas patiria nejaukumą prieš švęsti nusiteikusią publiką ir dėl to, kad dalyvauja apgaulingame projekte, bandančiame kelti priklausomybę?
 
Bet vis dėlto – kaip taip nutinka, kad poetas leidžiasi į tokį flirtą su šventės dalyviais?
Kaip suderinamas savas tragizmas ir masinė šventė? Matyt, poetui nieko nebereiškia numarinti ir iškonstruoti savo tragišką poetinę savastį ir tapti publikos juokdariu.
Toks vaidmuo – tik dar vienas savidestrukcijos aktas šalia kitų, kuriuos jis atliko užrašydamas eilėraščius, išgyvendamas būties poeziją ar jos paradoksalumą. Kita vertus, argi ne tokia savidestrukcija būdinga tiesiog gyvenančiam, kiek ir gyvenančiam poezija?
Skiriasi tik jų destruktyvumo greitis ar laipsnis.
---
(Kai kurie citavimo plėtiniai)
Klausimas pirmiausia siejamas su savuoju aš.
Egzistencinė psichologija išskiria dvi kraštutines buvimo savimi pozicijas: viena – tai nekintančių savybių rinkinys, kuriuo apibrėžiame savojo aš lauką, kita – gyvenimo sraute nuolat besikeičiantis aš, nebūtinai vien tapatybė. Kaip poetas būna savimi kūrinyje, ar poezija diktuoja turimo ar siekiamo aš sąlygas?
(Savi)destrukcija gali kilti iš nepasitikėjimo nekintamu aš, nuolat įžvelgiant jo melagingumą.
Galbūt poetas tiki, kad be tokios negailestingos savidestrukcijos poezija neįmanoma?
Juk ir lietuviškos poezijos ir poetų didžioji draugė prof. V. Daujotytė yra pateikusi išbaigtą meno formulę, esą Menas – tobulas liūdesys dėl šio netobulo pasaulio.
Tezė sutvirtinta ir kitais iš esmės poetiškais profesorės pareiškimais apie poeziją, kad šioji esą prasideda grožio ir mirties sąjungoje, o gyvenimas gali būti suprastas tik iš mirties.
Ar mirties refleksija nėra poeto (savi)destrukcijos priežastis ir šaltinis, ar tai ne savotiškas užkratas, poetą verčiantis (sąmoningai ar nesąmoningai) žiūrėti iš mirties perspektyvos, kratytis džiaugsmo, kuris tikriausiai nebūtų toks vaisingas?
Mirties, kančios refleksija bent jau lietuvių poetams atrodo tarsi privaloma.
 
(Savi)destrukciją kelia ir estetikos diktatas. Poetas girdi nuolatinį nesikartok! Jis ieško, nes kartojimas mene – klišė, menas – tai atvira vieta, kurios viešumoje viskas kitaip negu paprastai. Gyvenimo srautas, medžiagos dinamika reikalauja vis naujų išraiškos priemonių.
 
Kalba... pasak M. Heideggerio, pati kalba yra kūryba ir turi poezijos.
Tačiau pasak A. Šliogerio, kalba – didžiausias apgavikas; kalba paslepia nuo žmogaus pamatinę būties konstantą.
Kalbos poezija ir poezijos kalba natūraliai stumia poetą ten, kur jis laužo visas užtvaras, net ir tas, kuriomis jis tarėsi apsibrėžęs savojo aš vaizdą.
Tikrasis savitumas įgyjamas. Gryniausio individualumo kaina yra vienatvė. Ji individualizuoja net kalbą (persakant Šliogerį).
Heideggeriui kalba yra kūrybos buveinė, Šliogeris kalbą dėl jos komunikabilumo prievolės vadina banalybės teritorija.
Galbūt tik dėl banalumo jungčių poeziją ir įmanoma pateikti kaip visuomenei nepavojingą konstrukciją, nuslepiant, kad ji yra savidesktrukcijos rezultatas, atsiradęs toli gražu ne iš sutvarkytos komunikabilios kalbos...
Taigi...
 
Vytauto Rubavičiaus monologas buvo be teorijų. Iš širdies.
Gilios reminiscencijos – tai esė apie būtąjį laiką ir save jame, save dabartinį, bet tai irgi kalba apie priklausomybę, ilgesį, nerimą, apie nušvitimus ir aptemimus, žodžio dovaną ir kankinio laisvę.
(Klausantis iškilo pažįstami vardai, atsikartojo seni maršrutai ir dvasia to, kas (laike kiek pasislinkę) struktūravo ir kitus panašius.
... Bibliotekų Himalajai, keletas naujų draugų, kurie kartkartėmis kiek ironiškai išdainuodavo vieną kitą savo posmą. Kavinių maršrutai, paženklinti poetiniais įrantais ir bičiulystės randais virš riešo...
Iki šiol... Vaiva, Bačkutė, Laumė, Žibutė, Žuvėdra… arba Rūta, Neringa, Literatai... kurių daugumos nebelikę, dabar Coffee Inn, Caif café...
Neišvengiamai užsukant į Parodų rūmus (ŠMC), tvyro tikras modernistinis dažų ir drobės kvapas, susimaišęs su gražių menotyrininkių kvepalų aromatais. Poezija, meilė, vynas, nuotykių nuojauta, vienatvė dūmų ratiluose, pamažu stalelį užgulant pažįstamiems...
Tačiau nebūtinai. Mėgautasi ir vienišojo taurele, sykiu įvaizdinant savo figūrą moderniojo meno pasaulio nišoj.
Tuose maršrutuose nieko dalykiško. Daug suokalbiško tylėjimo šviečiant taurėms ir taurelėms. Kas ten buvo iš literatūros? Kelio gaires žymėjo tik Rembo įkarštis, Apolinero svingavimas ir grožybės, Elioto metaforų metafizika, autoriai, pažinti per rusų kalbą, ir tai, kas neleido išsilaisvinti iš šviesios melancholijos.
 
Ne vienam pažįstami savaitiniai atsijungimai nuo visko, klajonės po sovietinius didmiesčius ar po visiems gerai pažįstamo magiško Vilniaus senamiestį, po akligatvius ar prarajas, išklydimai į kelionę, kartais pasibaigiančią Vasaros gatvėje.
 
Skambutis. Žinia apie mirtį. Tiek daug poetinės gyvasties buvo. Tiek daug dar liko iškalbėti.
Bendravimo nuotrupos.
Sugrįžimai, susitikimai, netektys.)
---
O dalykiškiau tema taip:
Eilėraščio eilutė, pirminė poetinės ištarmės pajauta, nuovoka, gal labiau ritminio vaizdo ar įvaizdinimo, pašaukia kaip neišvengiamos lemties prošvaistė. Net nepajunti, kaip šitai įvyksta, kiek vėliau susivoki esąs pagautas, įsuktas į nesuvokiamą vyksmą, atskiriantį nuo įprasto bendravimo saitų ir susiejantį su tais kitais, kuriems svarbiausia pasaulyje ir yra poetinės ištarmės ritmas ar eilėraštyje glūdinčios metaforos įniršis. Pasijunti ne tik atskirtas, bet ir išskirtas, imi tikėti esąs palytėtas kalbos malonės, ji tampa pagrindine gyvenimo prasmės gaire. Gyvenimas sovietinės okupacijos sąlygomis?..
Poezija – didžioji laisvė, įkalinanti savąja metaforos ar naujos prasmės paieškos galia, padedanti kurti poetinę laisvės zoną, kurioje sukasi artimųjų, bičiulių gyvenimai ir kurioje jautiesi laisvas, nuo jokios ideologijos nepriklausomas žmogus.
 
Kiek kūryboje esama savinaikos nuodo, kiek savikūros dvasios šviesos? Ar įmanoma vien šviesiosios dvasios galia?
Į naujas prasmių erdves įsilaužianti kūryba anksčiau ar vėliau ima skleisti nerimo ratilus. Kai žvelgi atgalios į patirtus nušvitimus, neviltis, netektis, išsiskyrimus, kai skaitai kai kuriuos savo eilėraščius, niekaip negalėdamas suvokti, koks žmogus galėjo tai parašyti...
Pirmoji didžioji nuodėmė... Pasijutęs poezijos pašauktas gyvenai įsitikinęs, kad nauja metafora yra tikroji gyvenimo prasmė, kad eilėraščiui net privalai aukoti savo ir artimųjų gyvenimus. Tik vėliau pamatai, kiek skausmo kitų akyse neišskaitei.
Bet nebeišpirksi.
Tai vienišojo kelias, neišvengiamai skaudinantis visus, su kuriais artimiau susisieji.
 
O ar galėjai kitaip? Ar galėjo didieji poetai, kurių gyvenimai ir kūryba nusėdo tavo atminty? Kurie ėjo savais vienatvės ir netikėtų prošvaisčių keliais, drąsiai statydami ant eilėraščio savo ateitį?
Poezija nepakenčia gudravimo. Atsiduodi visas. Viskas eilutei bei vaizdiniui.
Toje atminties vaizduotėje, kurioje tavo likimas įaudžiamas, tikiesi, į reikšmingesnį poetinį audinį, galintį išvengti visa naikinančios kasdienybės laiko rūgšties.
 
Būti poezijos pašauktam ar įsivaizduoti, kad esi pašauktas... kas supaisys suvaizdintos tikrovės raibulius...
Vis daugiau artimųjų išeina. Mainosi atmintyje gėla apie tuos neišsipildžiusius gyvenimus.
Nauji?
Sunku rasti įprastus dienos ar savaitės ritualus, kurie išlaiko tam tikrą poetiškumo spindesį. Eini pro šalį, prisėdi.
Žinai, kaip kas ką pasakys, kaip apgirs, kaip klausysi iki banalybės užsikirtusių sąmonės plokštelių. Kaip jausiesi pats, patiriantis rytinį tuštumos ir beprasmybės jausmą, kurį jau sunku palengvinti rašymu ar gera knyga.
Kitaip ima sietis gyvenimo istorijos.
Keičiasi poezijos šviesa ir spalva, eilutės ima laužyti, suvokiami būtinos atgailos kirčiai, pasijunti esąs kryžkelėje...
 
Filosofė Jūratė Baranova (pranešimas Gyvenimo suklupęs kankinys) giliai į abstrakcijas nesileido, netgi gana konkrečiai vedė gijas tarp Marčėno, Janonio, Zaratustros, Navako ir poeto būsenos apskritai, svarstydama kančios momentą: ar yra ir kiekgi yra tos kančios kaip destrukcijos. Kiek gyvenimo godulio, akrobatikos, kiek tos Kęstučio kulkos, kuri jau glūdi smilkiny, tik nežinia, kada pralauš kaukolę (citata netiksli).
---
Tema kiek nuslydo į šoną, buvo nemažai cituojama, apsiribojama pranešimu (perskaitymu), trūko daugiau nuo savęs, trūko diskusijos, bet, kaip apibendrino E. Ališanka ir susirinkusieji, tokiais susitikimais ir nesiekiama kažkokių atradimų.
Nieko naujo po saule, o tuomkart pakalbėta.
 
Palyginti, pavyzdžiui, su pora ankstesnių konferencijų, šioje buvo mažai diskusijos, bet tam tikrų žiežirbų buvo jau išeinant iš salės, replikuojant tarpusavyje, – tad viskas vyksme.
Tarp kitko, Pavasario dalyviai adekvatūs, kaip nors ypatingai pasikėlusių nepastebėta. Pastarųjų žymiai daugiau internete. (Savi)destrukcija?
 

Gegužė jau, kaip matau.

O noras vaidinti literatą niekaip neateina. Apgailestaudamas, kad intelektualioji mintis išnyko, visgi šiaip ne taip parašiau dualistinį modern-folk.
Žiedai –
Pumpurėlių melai.                  
Skarmalai.
 
Jei yra kas ko verta,
Tai pamatuose suberta.
Gegutės duonelės, asiūklio, vainiku aptverta.

https://www.youtube.com/watch?v=c3WgcLeSU_U

---
(05-13)
Pasislinkus meridianui, mano pavidale sukrebždėjo kažkokie keisti procesai. Slenka plaukai, tiesa, mintys kaip kompensacija neauga, bet vis dar auga nagai. Aišku, ir lavonui jie kurį laiką...
Kas be ko, intensyvumas nebe tas, tačiau vis tiek keista – atrodė, kad gyvuonis jau numaldytas, nekart viską ištyrus ir apsakius, tik ne teoriniu būdu, ne, viskas išžvalgyta per ilgalaikę asmeninę praktiką (ir, svarbiausia, niekad nekalbant už visus, nesiorientuojant į sentencijas a la žmogus gimsta ir miršta vienas, kurios tėra žodžiai, kol...).
Tiesa, stygius kažko daugiau ar mažiau persekioja turbūt kiekvieną. Bet yra skiriamieji tarpsniai, jaunatvinės arba giliai senatvinės rypos yra kitokios, negu esant daugmaž vidury, dar sveikatoj ir pajėgume, bet jau pajutus negailestingų egzistencijos žabtų alsavimą, kai perspektyva vien atgalios. Jaunatvinė vienišumo, ieškojimo (atitinkamai ir didžiai prasmingos „kūrybos“) iliuzija paprastai išnyksta, bent jau kuriam laikui prislopsta, sutikus savo (dažnai) neįsisąmonintą pagrindinę siekiamybę, t. y. paną / kavalierių (kitaip sakant, pajutus artimą sielą), o senatvėj kaip yra, dar nežinau, bet iš šono žiūrint, irgi neretai atrodo, kad tai labiau einamosios dodonės. Kiek abiem atvejais galima rasti dar egzistencialistų grįsto pagrindo, nesigilinu. Ne tai kad neįdomu – tiesiog neaktualu. Juolab kad viską tenka iškęsti pačiam ir savu laiku.
Klaiku. Vidurio linija be orientyrų.
 
Ką tokiais atvejais daryti? Dilemos akivaizdoje, kaip dažniausiai ir būna, į pagalbą atsirito patirčių nuotrupa. Kartą tam tikroje aplinkoje (kultūrininkų baliuje) tokia vešli ponia, tarp savų apipavidalinta kodiniu vardu Lialia Omarovna, mygo mane į minkštą kampą ir primygtinai klausinėjo: sakyk, pats kur nors publikuojiesi? Norėjau teirautis o kurgi pati? (nors jos aspiracijas mačiau, ypač kaip įvaizdžio formavimo agentūros darbininkės, persikvalifikavusios į poetes, antai ir youtube su žymiais literatais ji balsiai skaito eiles rusų kalba ir lyrinę moterį vietoj sirena vadina siren su minkštumo priegaide gale, o priegaidžiai, nu, žodžiu, kamerinės aplinkos dalyviai, klauso, linksi, o paskui paploja). Taigi kvalifikuota ir žinoma, publikuojasi noriai, bet aš tai visad maniau, jog kiekis ne kriterijus. Ir žanras – drykos per kokį kult.oficiozo puslapį taipogi ne. Ne kriterijus. Bet tylėjau kaip ir visada, nes su iniciatyviomis sirenomis sąlyčių vengiu.
 
O be to, medituodamas tuo jos klausimu, pagalvojau, kad ne veltui taip mėgstu dienoraščius. Visą ligšiolinį bent kiek sąmoningą gyvenimą juos rašiau, bet ir ne vienas didis rašytojas rašė. Va.
Štai ta geriausioji priebėga man... Jei kūriniais vadinamus darinius ne visada įmanoma suvokti, tai dienoraščiai leidžia bent sekti minties, asmenybės judėjimus, duoda kažkokį bendrą paveikslą... Po kurio laiko pažiūrėjęs ir pats matai savo pažangą (į kurią nors pusę). O jei pasitaiko, kad neįmanoma suvokti nieko arba atrodo itin nykiai, galima išdraskyti lapus. Kaip gyvenimą, vis tiek jau tas gabalas būna praėjęs.
Taigi, prisiminiau seną išvadą: svarbiausia yra publikacijos vieta.
 
Jei dar abejoji, ar esi didis rašytojas (čia turiu omeny kažką panašaus į Kamiu dienoraščius-užrašų knygeles, o, beje, ir tokius, kur vien vardas sureikšmina bet kurį įrašą), su savo kraičiu gali mauti į internetą. Gerai ten ir neabejojantiems.
(Bet čik čirik, tik neapsirik. Pirmutinė, tuo ir svarbiausioji publikacijos vieta vis tiek nėra viešuma, pirmiausia tai tiesioginis savas kampas. Kai kada sakoma, kad ten rašoma sau. Išžengti iš ten ne visada lengva. Nors kaip kam).
Internetas gerai tuo, kad savo rašinių nereikia niekam kaišioti į akis. Įvyks, kam lemta įvykti. Kas nors vis tiek perskaitys. Pavyzdžiui, tavo šaltinis gali būti aptiktas per googlėj surinktą atsitiktinę frazę (man jau nutiko). Kaip tik taip ir nuostabiausia – patiri, koks esi (iš šono matyti geriau), gauni progą sužinoti, ar reiškiesi daugiaprasmiškai, ar ką nors nutuoki bendražmogiškai. Gal kas kada net iš tikrųjų apsidžiaugs radęs vertingos informacijos apie visokius paklydimus, apie viską viską, ko nesudėsi eilėsna (jos visada neliečiama tobulybė).
Įdomu, kaip kažkur lūžusios bangos sugrįžta... Tačiau bet koks rezonansas – tai stimulas mąstymui, kuris pirmiausia reikalingas gyvenime. Tokia visos tos „kūrybos“ prasmė.
Dienoraščiai – puiki saviraiškos vieta. Daug metų rašiau juos. Daug išmečiau.
 
Bet tai nereiškia, kad išsirašymais ir išmetimais klydimų išvengta! Vis iš naujo... Visą laiką tik klydau. Todėl niekur neatsidūriau.
Ir dabar tebeklaidžioju, kaip ir buvau neaiškiai brūkštelėjęs savajame metų gyvensenos plane, stebiu kasdienybę, fiksuoju, ir – dienoraščio bevietiškumas! – net jei ištiktų liguista svaja pasipublikuoti, tai papasčiausiai negresia. Nesu tiek įžymus ir esu dar gyvas.
Taip kad nuo to srauto jokiai leidyklai ar skaityklai rūpesčių apimtys neišsipūs. O neformato galimybės, kaip žinoma, yra geras dalykas. Pirmiausia pačiam.
Klydau ir manydamas, kad rašant reikia atvirumo (mažiausiai galvoti, kuo pasaulį priblokši). Klydau gyvenime, klydau virtualiai. Kiek sau kartojau: ramiai, ponas, su tais savo atradimais, pasaulis jau viską milijonus kartų girdėjęs. Bet atvirumo reikalauja dienoraščio žanras, kurį taip mėgstu, todėl jam atsiduodu kaip visada tuščiai, bet pasiaukojamai.
 
Bet tebeklystu, kaip visą laiką klydau. O ypač dėl interneto. Maniau, neva tai pasibandymai, lengvi žaidimai need for speed, išdūrinėjimai atseit šauniose (kartais net gana kūrybiškose) daugiakovėse.
Tai netiesa. Juk žmonėms, šitiek laiko kiurksantiems prie kompiuterių, iš tikrųjų kažko trūksta. Viengungius solidariai suprantu, bet jei aplink šeima, artimieji, globotiniai... suprantu ypač ir net užjaučiu, nes tokiems aplinkybių įkaitams būtinas didesnis kūrybiškumas, daugiau pastangų. Darbovietėj (jei išvis kur nors dirbi), paskaitose (jei kur nors mokaisi) dažniausiai paprasčiau, bet namie... Tačiau laisvos minties buity neužtroškinsi! Tik įžangoje į bendravimo įvairovės palaimą tenka rūškanu veidu pareikšti, kad šiandien turiu pasiutusiai daug darbo, o tada jau gali įnikti į kompiuterį, o per jį įninki kur panorėjęs. Rutinos kaip nebūta. Nusibodus varinėti Mortal Combat figūras ar apžiūrinėti tas iš pikantiškų puslapių, vis tiek galima nutverti ką nors į kompaniją, ne vienur, tai kitur (svetingų svetainių yra pakankamai). Jei tuo tarpu artinasi kas nors iš realių namiškių (idealiu atveju – neša užkandį virtualiam prapuoleniui darštuoliui), staigiai nuleidi langą ir pakeli naivias akis. Galima profilaktiškai pulti tikrinti atžalos e-dienyną.
 
Taip kad derinti internetą ir jungtinę buitį neatskleidžiant tikrųjų minties kelių – įmanoma. Dirbdamas juk vizualiai esi šeimoje / su artimaisiais. Jei, pavyzdžiui, stebeilydamasis į ekraną koja judini vežimėlį (ten kūdikis), pavojaus atveju (vis dar kas nors neša užkandį) tu gali susidomėti supermamų puslapiu, kurį dėl viso pikto buvai atsidaręs, tik laikinai nuleidęs (dabar ir ieškai patarimų šeimai, taip rodai rūpestį net darbinės pertraukėlės metu). Galima ir patį kompiuterį pasistatyti taip, kad kitam visada matytųsi tik nugarėlė, o smalsavimams kelią užkerti ir neliečiamumą išloši, jei leidiesi buitiškai išnaudojamas panašiai kaip ožys, kuriam ant ragų Pifas su Dudu vyniojo siūlus (tai sunku paaiškinti, bet patys kūrybiškiausi sprendimai nušvinta kritinėse situacijose).
 
Klystu. Vėl kraštutinumai.
Bet iš esmės – vis tiek galvoju, kad turėdamas bent vieną gyvą pašnekovą (bent retkarčiais!) tiek neatvirautum emocijų sferoje. Tai kitąkart atrodo pavojinga ir nejauku net dienoraščiuose (nebent įsivaizduoji esąs rašytojas-švietėjas), o eilėse kažkodėl visada viskas komfortabilu. Todėl, kad jos tik kūryba, tik fantazija?
Nežinau. Bet emocinių temų populiarumas rodo, kas žmogui gyvybiškai svarbiausia. Maniau, kad negali būti, temų juk daug įdomių, bet pasirodo – gali. Klydau.
 
Klydau ir dėl lyrinio herojaus. Iš ko gi jis atsiradęs, įdomu? Man jis atrodo priedanga apgauti sau pačiam. Joks jis kūrybos produktas. Tas herojus – pats kūrėjas, susilipdęs iš savo minčių. Tą jau sakiau ir tvirtai tebesakau.
Buvo ir man kadaise gyvenimo epizodas, kai adoravau porą stiprių lyrikų, bet nebeištvėriau kintant vidiniams poreikiams. Kai ėmiau nebetikėti, matydamas žodžių ir gyvensenos skirtumus, vien technikėlė ėmė erzinti. Erzina iki šiol. Nors vieni nuseno, kiti šiaip nustojo, bet randasi naujų (nebūtinai stiprių, bet). Pavyzdžiui, laimingai (jos pačios teigimu) nutekėjusi mergaitė vis eiliuoja ir eiliuoja apie neatsakytą meilę... Arba gerą žmoną (kaip pats tikina) turintis džentelmenas mintimis, t. y. kūryba, nepaliaujamai tįsta į meilužę. Kas tai? Idealo nepasiekiamumas? Yra ir tam paaiškinimas, bet neįdomu, kai viskas aišku.
 
Bet klydau ir čia. Pasirodo, pasąmonė tokiu atveju nė prie ko. Stokos teorijos oponentai  teigia, kad ir nestokojant taip fantazuoti normalu, tai netgi sveikatos požymis.
Tai tik mano smegenys negaluoja... (Net buvau išgavęs ta tema foto Violeta.) Nes baisiai klydau džiovindamas virš daugybės karštų šedevrų. Kai buvau aptramdytas  kaip siauraprotis, jau nebeklystu.
Visgi aš vysčiausi – kažką mąsčiau. Taip kad dienoraščiai – ne blogiausias gyvavimo variantas.
Dienoraščio forma ne tokia griežta kaip tobulo kūrinio. O tobuli juk visi.
 
Daug aplink jausmų ir emocijų, daug tuščios rašliavos. Įkliuvus nenorom, atgrasu. Bet ko nereikia vienam, to galbūt reikia kitiems.
Žmonės tiesiog gyvena. Klydau, kai maniau, kad virtualūs namai – didžiausia girdėta nesąmonė. Ogi jai pasiduoda tokia daugybė. Reiškia, nėra nesąmonė? Kai nugirstu „Ačiū, kad užėjote“, nesiteirauju, kurgi jau taip, nes galiu klysti rinkdamas žodžius.
Taigi klydau, kol ėmiau truputį galvoti, kad gyvenimo formos įvairios. Reikia visko. Kam kenkia neįpareigojantys, leidžiantys išsilieti atvirlaiškiai?
 
Tačiau minusas bendraujant virtualiose buveinėse yra – praktiškai negalima sakyti savo tiesos, jeigu ji neigiamo pobūdžio. (Gyvai imtumeis veiksmo, tai paprasčiau). Turi taikytis prie atseit mandagaus tuščiažodžiavimo. Būtent.
Juk ar įmanoma, kad masiškai sutaptų visų nuotaikos, ar būna, kad kūrinys (jeigu taip galima pavadinti bet kokius krustelėjimus) taip vienodai ir vienu metu rezonuotų dešimtyse širdžių? Konvejerinės tarpusavio pagyros panašios į abejingumą arba  melavimą. Nenoriu pradėti apie primityvumo žavesį, nes tai... pataikysiu, nepataikysiu... pagaliau gi svarbiausias bendravimo poreikis, prie ko ta kūryba, tai tik stokos apraiška... o dar yra vartotojų teisės... Turiu vartotojo teisių ir aš, bet...
Jaučiu, kad klystu. Nieko nežinau.
Aišku, apie kitus, ne apie save.
 
Apie save tai jau žinau: aš tik klydau. Visą gyvenimą vien tiktai klydau. Visuose pasirinkimuose būdavo taip. Tiesiog fortūna nesirinko manęs. Tada traukdavausi ir nuklysdavau.
Bet iki šiol nežinau, ką turėjau daryti kitaip.
 
Kartais atrodo, kad ta absoliuti nepriklausomybė šviečia vien teigiama puse. Nors gal taip tik atrodo, jei nesi pažinęs tikrosios bendrystės, kuri kenčia ir priima tave visokį: pavargusį, piktą, kvailiojantį, neįgalų, sėkmės bangos nešamą ar beviltišką...
Nežinau, kaip pasielgčiau, jei būtų galimybė ką nors pakeisti. Tikriausiai endorfinų užlietos smegenys viską sureguliuotų pagal situaciją, bet dabar to nežinau ir net neįsivaizduoju.
Vis dėlto gerai. Vėtros praeina be žymių pasekmių, o prašvitus yra apie ką galvoti.
 
Ir vėl iš pradžių... į kažkur. Kaip danguj, taip ir žemėj, taip ir ore, ir vandenyse besidairant ilgiausios (brandžiausios?) metų dienos žiedo.
 
Glucho-Makalajaus užrašai. Glucha. Kol kas chaosas ir nekalbadieniai, bet nieks to nežino, tiktai dienoraštis.
---
 
Albert Camus, Užrašų knygelės (1935–1942), Sąsiuvinis Nr. 1
 
35, gegužė
Būdamas jaunas, iš žmonių reikalavau daugiau, nei jie galėjo duoti: nesibaigiančios draugystės, nuolatinio jaudulio.
Dabar moku reikalauti mažiau, nei jie gali duoti: buvimo šalia be žodžių. Ir jų jausmai, draugystė, kilnūs poelgiai man visuomet atrodo nelyginant stebuklas: tikra malonė.
 
36, vasario 13
Aš reikalauju iš žmonių daugiau, nei jie man gali duoti. Bergždžia būtų apsimesti, jog iš tikrųjų yra priešingai. Koks paklydimas, kokia neviltis! O ir aš pats, galimas daiktas... (aliuzija į problemas su aktoriais vadovaujant Darbo teatrui)
◦
Ieškoti sąlyčių. Visokių sąlyčių. Jeigu noriu rašyti apie žmones, ar galiu nusigręžti nuo peizažo? O jeigu traukia dangus ir šviesa, argi turėčiau užmiršti akis ir balsus tų, kuriuos myliu? Kiekvienąsyk kaip dovaną gaunu draugystės žiupsnelius, jausmo nuobiras – niekada visos draugystės, viso jausmo.
Einu pas vyresnį draugą, kad viską jam išsipasakočiau. Bent jau tai, kas mane dusina. O jis kažkur skuba. Kalbame apie viską ir apie nieką. Laikas bėga. Lieku dar vienišesnis ir tuštesnis. Mėginu išspausti paliegusią išmintį, bet ji subliūkš nuo vienui vieno atsainaus žodžio, kurį man mestels skubantis draugas! „Non ridere, non lugere…“ ir abejonės dėl savęs ir dėl kitų.

 

Balandys – ką išraitys...

kožnas pats apsivalys.

----
Kosmonautikos dienos proga ir mano mintis suplasnojo. Greit ir čiupau:
 
... uodegoje jis palieka vales tereškovas, polinas gagarinas. Laisve pragysta...
Taip jau ir pasileido Balandis mano žieduotas, jis turi ryžtą ir ten pat grįžta... (biškį neišėjo, bet čia ekskrementas, t. y. eksperimentas).
 
O apsitvarkius, balandis – tai ketvirtas metų mėnuo ir per tiek pasistūmėjo gyvenimas link nebūties.
Ir kas iš to? Nieko kaip ir iš visko. Visa laimė, protiškai dar funkcionuoju. Man taip atrodo, nes apsitarnauju.
Kažką ir dirbu, nesu išlaikytinis kam ant sprando, o daugiau... vien minčių neužtektų, todėl transparantus „Ieškau tavęs, nelaimingoji“ ramiai pasidėjau į rūsį. Na, kartais netyčia įmynus į patirtis, prikimba vienas ir tas pats klausimas: „Kas geriau: įkyri panelė ar durna boba?“ Bet jau vis rečiau, tokio tipo interesai nususo.
Džiaugiuosi ir kitu nemenku gyvenimo rezultatu – atsijungtu paguodos telefonu. Užteks, mano angaras – ne labdaros įstaiga.
Čia ramybė ir susikaupimas. Kad laikas išvis tuščiai neišsektų, nusprendžiau, kad kaip nors reikšiuosi supermentaliniu lygmeniu. Jau apmečiau ir filosofiškai angažuotą planą – nusiplagijuoti Solženicyno idėją ir padaryti Balandžio miniatiūrų rinkinį „Viena mano diena“. Turinio, aišku, nė prie jokio literato nepritempčiau (nors jų neapsakomai daug, būtų iki ko stiebtis), bet pastarasis labai imponuoja tematiškai – juk ir aš gulaguose, t. y. kasdienybės disidentas. Tik va kokį žanrą plėtoti? Ilgų trydų, vadinamųjų tiradų, ne, tai atbaido. Galvojau, kad gal tada būtų verta žymėtis trumpai, koncentruotai, lyg rūgštimi išėsdinti savo palikimą: ką nuveikiau (įdomi pozicija, nes nieko), ką jaučiau (ar tai išvis įmanoma, dar įdomesnis klausimas), ką galvojau (irgi neįtikėtina, bet pasitaiko).
Ir galvojau labai ilgai, vos ne dvi savaites. Kai staiga prisiminiau, kad sumanymą apleidau, nes užuot ką išmalęs gaištu studijuodamas pašalinę lektūrą, čia pat ir nusiraminau: geriau vėliau negu niekad. Šiandien ir ėmiau rašinėti viską per daug negalvodamas, kaip išeina, t. y. savitai, atsukti chronologiją nesunku, ir tęsti, manau, nebus sudėtinga.
Turiningas gyvenimas gali tilpti į kuklias eilutes. Paskui iš panašių liktų viena. Lengva tokį raštą tvarkyti.
 
Neregėtų įdomybių rinkinys
 
  1 d. Megalių diena, bet niekas neapgavo. Esu visada įtarus ir pasiruošęs išpuoliams. Netikiu niekuo.
  2 d. Nieko gero.
  3 d. Nieko gero.
  4 d. Nieko gero.
  5 d. Kadaise buvo vieno gimtadienis... Buvau kapinėse.
  6 d. Nieko gero.
  7 d. Nieko gero.
  8 d. Kadaise buvo kito gimtadienis... Buvau kapinėse.
  9 d. Nieko gero.
10 d. Kadaise buvo... pažymėjau vienas. Nieko gero.
11 d. Oras pabjuro. Nieko gero.
12 d. Nieko gero.
13 d. Rytą lijo, paskui nustojo. Vis tiek nieko gero.
14 d. Tas pats. Grįžau nusilpęs, šaldytuvas tuščias, tik stiklainiukas vynuogės lapų (ilgai laikosi pasūdyti, vasarą jų pasiskabau sode nuo Ivanausko rastinukės, mat vis ruošiuosi labai nesudėtingam patiekalui dolma). Prarijau kelis. Tikrai nebuvo nieko gero.
15 d. Rytą pragiedrėjo, bet jau iš anksto buvo aišku, kad negirk dienos be vakaro. Kišau į lizdą šakutę, pusryčiui užsivirint, taip sakant, karštymėlio, bet po ranka pasitaikė ta nuo vakar vakarienės.
16 d. Kažko negera. Lenda mintys apie beprasmybę.
17 d. Įkyrus pasikartojimas, pažįstama signalizacija: ateitis duodama žinoti – įvairiomis formomis, t. y. visokie pagalvojimai, užrašymai atrodo esą dabar, graibant net iki buvo, o iš tikrųjų tai ateities matymas, tik nesuvoktas, viskas paaiškėja retro.
18 d. Bet kuriuo momentu bet kuris pavidalas gali išnykti. Todėl nėra nieko ne tik amžino, nieko išvis nėra. Nebent (at)mintis. Bet ji kieno? Juk ne tavo, jei jau išnykęs, bet ir ne tų, kurie išnyks.
19 d. Kam tiek galvoti, jeigu viskas vyksta savaime?
20 d. Kiek atsimenu, laipiojau sienomis.
21 d. Juoda laiko juosta perlipau į pilnatį, sava stichija apramino.
22 d. Stebėjau eilutę prie autobusiuko „Senoji Trakų kibininė“.
– Laba diena, man duokit su kiauliena porą.
– Šildyti?
– Taip.
– Palaukit. Kas dar laukia?
Užsakymus teikia kiti pirkėjai, pardavėja mitriai skirsto paketėlius. Lieka vienas užsigalvojęs vyras. Kažkelintuoju jutimu supratęs savo eilę jis pro langelį įkiša galvą:
– Laba diena. Su vištiena.
23. Gyvensena stumk dieną slankiai kaip slanka – geriausia, ką sugebu. Pats nesuprantu, kokiose koordinatėse atsidūriau, nors įtariu, kad tai į gegę gegužę patranka.
24. M-taaaip... Protingiau niekaip. Ši mintis man labai gera, netgi monumentali. Galima ojoj kiek išskaityti.
25. Nieko gero.
26. Toptelėjo, kad reikėtų užpildyti akis svilinančią anketą, bet nėra gi ką pasakyti. Ir vis tiek pasakysiu: į visus klausimus tinka vienas žodis – ne, o visa kita išreikštų intonacija (pvz., klyksmas) ir priedas nes. Štai kaip galima rašyti trumpai ir su potekste.
27. Synopsis
lindau bačkon diogeno
prisileidęs oksigeno
kalogeno dėjau dar
ir pro zoną kriogeno
su žirgeliais fajetono
žino biesas kur dabar
Stipru, pats žinau. O šiaip tai nieko gero.
28. Nieko gero.
29. Ir tai praėjo.
30. Ir nuėjo. 

Užtat tebegyvas vidinės taikos balandėlis. 
https://www.youtube.com/watch?v=q1iJdahBmpM&nohtml5=False
 

Kovas

https://www.youtube.com/watch?v=fGlnRahtqM0

– sąnašos ir plovas

Iš ko galima spręsti, kad jau pavasaris? Pagal kalendorių, kompiuteryje ar telefone šviečiančią datą, orus? Viskas taip nusibodę ir banalu, kad sąmonės nepasiekia. Bet tokia ramybė irgi yra gero gyvenimo požymis – tragedijų tai nėr?
Bet yr malonių įvykių.
Nejaugi?! Ar gali būti?! Gali. Pasitvirtina senos tiesos. Taip ir maniau – tik prasižiok ką sakyti, tuoj bus atvirkščiai. Štai Vasario piltuvas ne traukė kažkur, o pasisuko vice versa ir apipylė tam tikros konsistencijos turiniu. Tačiau, beje, ir srutos ant galvos yra dovana (ženklas, kad likimas neabejingas), jaučiuosi ir pasipuošęs (įvairiais organizmais). Todėl mielai pasinaudosiu dar viena proga įtraukti patirtį į savo katalogus.
 
Negana to, jau lyg ir įvykdyti Arvydo Š. priesakai (esė Odisėjo bumerangas): privalai ne tik prarasti, bet ir užmiršti, užmiršti taip, kad užmirštum netgi pačią užmarštį. Taip, tai mano kelrodis ir prisigraibytas filosofinis pamatas, to tai jau neatimsi, bet dabar jis, atrodo, kažkur čiuožia.
Gerai, nieko, yra kiek paprastesnė psichoreguliacinė doktrina: „Reikia susikurti komforto zoną“, – teigia žinovai. Vėlgi, man to galima ir neteigti, esu sėmęsis šio kurso žinių iš tų pačių vadovėlių, tik asmeninis pamatas sudarytas ne aklai remiantis scholastinėmis rekomendacijomis, o koreguojant jas racionaliu patirtiniu-skrodžiamuoju būdu.
Kaip tyčia gi žiū – įrankis. Švyti nauja apmąstymų tema. Žiauriai daug galėčiau pasakyti, ypač įgavęs kondiciją, tik kai ką formuluočiau kitaip, bet jeigu jau yra taip, kaip nors prisitaikysiu.
 
Kas turi didžiausios įtakos nuomonei apie žmogų?
 
1. Akys – sielos veidrodis

Na jau na…Teisybė, su veidrodininku esant kur nors šalimais ilgėliau, daug suprasti galima ir iš menkiausio akies krustelėjimo. Skaityti žvilgsnį, taip sakant. Bet labai artimasis (įvairių pakopų sugyventinis, bičiulis ar pan.) ir nuomonė – besikertantys parametrai (nors prasta nuomonė irgi gali laikyti ant pavadžio). Tačiau minimoji simbiozė per siaura, sueina į asmeniškumus (kaip rodo žmonijos praktika, apie labai artimuosius nuomonė formuojasi ir pagal kitus mėginius (masė, išvaizda, kvapas, patrauklumas ir kt.).
Mano tyrinėjimų laukai platesni.
Per juos ir traukiu su startiniu paketu – jame mažai pažįstami ar išvis nepažįstami asmenys.
Į tiriamuosius žvelgdamas paprasta, nesuinteresuota akimi, susiduri su daugybinėmis žibuoklėmis ir ugnimis. Ne, pats matau, kad negerai, meninis nukrypimas rimtai studijai netinka.
Ir be to, viskas kur kas paprasčiau.
Tad prie objekto arčiau. Būna protingų akių, būna karštų ir drėgnų, radijuojančių aistrą, pasitaiko baugščių, smalsių, tiriančių naudingumo koeficientą, daug esti bukų ir tuščių.
 
Forma, spalva? Tai kažkiek susiję su temperamento tipais, bet už akių vis tiek neužbėgsi.
Spalva tik pigmentas, o neatsargų ar savanorį skenduolį nežinomybėn veda skonio, potraukių  reikalai. Juk evoliucijos tyrinėtojų seniai nustatyta: mėlynakės blondinės traukia todėl, kad žadina gilius erogeninius klodus (švelnaus moteriškumo, reprodukcijos sferos), o juodaakės brunetės judina tamsiausiąją lavą ir įtinka daugiau ekstremalams (arba mamyčiukams, kurie trokšta būti užvaldyti ir  globojami).
 
Be paminėtų dviejų klasikinių kraštutinumų, dar būna žalios, pilkos, purpurinės, geltonos, dryžos, kombinuotos ar jokios... Niekai. Galima plaukus dažyti, o akis keisti lęšiais, aprėminti dirbtinėm blakstienom, koreguoti pasitelkus kitokią vaidybą, o galų gale ir plastikos chirurgus.
Taigi akys – nepatikimas veidrodis. Ir būtent dėl to slapčiausio vaizdo iš užpakalio, t. y. sielos nematomos pusės.
Kritęs skęsti gali užsimušt.
Tad laiku susiėmęs ir atsikvošėjęs nuo poetizmų turi šansą pamatyti, kad žiūri paprasta tiesa: natūralios akys tik organas, atspindintis genetiką ir biochemiją. Sudėtingi tai mokslai.
 
Viskas. Nusitraukiau nuo akių giedravalkį, užsirišau ant kaklo skydliaukę ir mano galvos niekas nesudrums.

2. Bendravimo maniera, gebėjimas palaikyti pokalbį

Palaikyti pokalbį? Kokiu būdu, jei verbalinės progos – kaip Verbų sekmadienis, o ir kiaušinis atsitiktinis (čia spec.terminai, nusakantys retus ir chaotiškus įvykius). Telkšo pabuvusi kiaušinienė, atsiprašant.
Dėl šios priežasties pasirinkau sisteminį stebėjimų metodą. (Pelėsio neauginsiu, bet nuomonę rauginsiu, – pertraukėlės metu kartais sau leidžiamas toks mažas poetinis ekskursas, bet ne daugiau). Tokiu būdu, vengiant emocingų subjektyvių sandūrų ir nuopuolių, formuojasi objektyvi mokslinė nuomonė, prie kurios, tiesa, artintis reikia taipogi atsargiai, kompleksiškai, nepamirštant pasiremti ir sufermentuotais senais duomenimis (pasiremti pavyks, nes jie jau virtę į kuoką).
Ir štai lyginamoji analizė, sudėjus išorines ir bendro išsilavinimo imtis, duoda tokį rezultatą: bendravimo maniera gali būti neįsisąmoninta (natūrali), bet įmanoma ir maskuotė.
 
Nors ir kaip tai įdomu, čia galima stebėjimus ir pristabdyti, nes jie kaskart tik patvirtina tą, kas seniai įtvirtinta. Geriausiai išmanau, kaip gebėjimas palaikyti pokalbį priklauso nuo pokalbio pobūdžio. Man į draugiją dažniausiai išpuldavo gebėtojai, palaikantys temą apie nieką – tada atitinkamai ir nuomonės sutampa, nes akivaizdu, kuo pašnekovai laiko vienas kitą.
Maniera pulti, ramiai klausytis, pertraukinėti, nuiminėti nesamus pūkelius nuo pašnekovo atlapo bei pan. –  psichikos, kūno kalbos ir kultūros, intelekto, saviraiškos ir kt. apraiškos.
(Tas kompleksas atsispindi ir kituose integraliuose punktuose. Tęsiant ir papildant studijos pirmąjį, apmąstytini tokie šviesūs modeliai kaip: Merlin Monro, Barbė, Princesė Diana, bonkė-zvokė, o priešingame lageryje – Theda Bara, Pola Negri ar kokia analogiška kasdienybėje pastebėta vampė. Atitinkamai Arnoldas Š, Kenas, Tarzanas iš Ignalinos, indėnas Donatas, skaistūs berniukai ir kas nors panašaus ar į nieką nepanašaus iš įvairių kitokių pramogų pasaulio.)
Nesutikęs tokių – daug praradęs paklydėlis, tuščių iliuzijų vergas.
 
Klausimo išklotinę (kartoju, tai tik schema) galima plėsti įmaišant ir tai, kas daug kam pažįstama labai gerai (byloja veiksmai) – virtualų bendravimą.
Čia įdomu. Jau vien todėl, kad viskas astrofiziškai nepasiekiama, bet kartu visa tai realu – Jungas, fungas ir Nybelungas turi tendenciją lietis į vieną darinį (kaip visuomenėj). Kol ne vėlu, paskelbt privalu: tai paradoksalu ir kraupu!
Kodėl? Nors stambesni šviesuliai teoriškai ir galėtų priimti papildomos energijos iš periferinio būrelio žvaigždžių, bet, akylo stebėjimo duomenimis, skirtinga masė visgi neša aiškiai skirtingomis orbitomis. Jos viena nuo kitos nesuvokiamai (į abi puses) nutolusios. Tai reiškia, kad neįmanoma nei pakilti, nei nusileisti, nei su priešinga suartėti.
Taip, tokie tat Aukščiausiojo Proto eksperimentai su įvairenybe... Šiuo atveju stebima ekliptika – sudėtingas reiškinys, kaip ir prieš tai minėta genetika, biochemija.
Ekliptika nereiškia e-klipsų. Vėlgi – kodėl?
Ilgokai prakiurksojus observatorijoje, atmetus tūkstančius hipotezių, iš ūko ėmė spiestis išvada: erdvėse neišvengiamos kolizijos neša daugiau bėdos nei progresui naudos, tad labai pageidautini prasilenkimai (technologijų amžiuje net ir šios neprognozuojamos trajektorijos gali būti valdomos).
Daugiau nieko negaliu pasakyti, kaip tik tai, kad mano orbita skrieja vandeniliniu ruožu. (Tokia jos savybė, skirtybė, ko benorėt).

3. Žodinė raiška (kalbos kultūra, nuoširdumas, spontaniškumas)

Jei kažkur ten truputėlį užsimiršau, jau varau atgal į laboratoriją (nuomonė iš šalies man nerūpi).
 
Pirmiausia teks preparuoti gyvą žodį, kuris koreliuoja su gyvu bendravimu. Va čia tai suprantu. Apžiūri, pasičiupinėji – kai yra toks nuoširdumas, tokia spontanika, ir žodis kitaip liečia.
Gyvai pakalbėti su žmogum progų pasitaiko (dar tiksliau -ydavo). Geras blaiviklis, nes leidžia labai greitai įsitikinti, kad su pašnekovu neturi nieko bendro, jeigu taip ir buvai pamanęs iš pradžių.
Tačiau žodinė raiška – na, vienas dalykas, ši laimė nutinka labai man retai, o antra, tai tik pažintinės visumos dalis. Jau minėta, primygtinai tą patį baksnoti ir nekultūringa, ir man išvis nepatinka tai, kaip tyrinėjimus aprašau, bet su savim polemizuoti ne tik nedraudžiama, – netgi būtina (bent jau pieštukų ir parkerių pavalgau). Galų gale toks mano išsiauklėjimas – įkyriai kartotis, nors viską galima padaryti ir tyliai, kasdien atkakliai išrašant posmais. Bet moku tik mokslinius veikalus, nes tikiu, kad tai disciplinuoja mintį, raštą (pala, jau, rodos, pagaliau ir pritempiau prie norimo sakinio).
 
Kalbos kultūra. Gal kažkiek ir užliūliuoja išraiškinga, korektiška, atsargi ir/ar net savaip motyvuota kalba, individas netikėtai sudomina, bet apskritai kultūros taip lengvai neapibrėši. Ir tuščias uzbonas gali atrodyti didžiai kultūringas, jei dažniau patyli (ribota leksika tuo pat ir santūri). Po negausiu kalbėjimu tikėtinai pasislėpę ir neišpainiojami kompleksai. Bet būna, kad niekas niekur nepasislėpę, kalba žmogų pristato tiesiogiai.
Ramiojo atvejo, kad ir koks rodiklis jis būtų, priešingybė – logorėja – taipogi ne visada reiškia, kad prieš tave idiotas. Srautais gali lietis ir fantazijos perteklius.
Kultūringu žodžiu apibendrinant, atsakymo nėra. Viskas sveriama pagal situaciją ir nuojautą. O pagrindinis svambalas visokiai destabilizuojančiai sumaiščiai susikalibruoti yra. Taigi, Where do you go? Quo vadis? Vade mecum: kultūrtrėgerių pirmiausia dairykis internete, visuomeniniuose tinkluose, išgėrimuose, transporte ir kuo toliau. Neapsigausi.
 
Nuoširdumas? Žodis gražus, bet net ir gerai pakračius smegeninę, kažko vis tiek krinta fintas, kad tikro nuoširdumo nesutikau jokiuose plotuose. Gal pirmiausia pačiam nereikia per daug tuo užsiimti? Taip, iki šiol tokia savinaika nepasiteisino.
Na bet jau gana, dar apsiverksiu iš įsiūčio, todėl beįsiplieskiančią emociją užtrypiu kaip paklydusį gaidį  (tai paklydus nata ir ugnis, jei neaišku).
Dažnas linksta į palaikymą, kaip apynys į atramą. Na ir žaltys tada, na ir gyvatinas... Juk atrama – tarnas. Po darbo nereikalinga. Ir apynio toks darbas. Todėl čia ne grįžtamasis ryšys ir ne abipusė nuomonė, o savaiminis epizodas. Nori tikėti – tikėk, kad dėsnis, nori – kad atsitiktinumas.
Sutapimas ir pritapimas – būtų jau iš gražių padavimų šalies, bet ten nebuvau niekada.
Ogi tuo tarpu spontanika – visai gerai. Mažiau spėjama suvaidinti. Bet jetauvajetau kiek visko nutinka. Juk dvasia su kūnu.

4. Kūno kalba (judesiai, mimika, balso tembras)  
 
Ji patikima. Todėl pažintiniais tikslais naudinga kontaktuoti gyvai (minėta, bet nepakenks).
Ak tas kūnas plepūnas. Gi kalba ne tik liežuvis kaip dedamoji, kalba viskas, net ir labai stengiantis reguliuoti impulsų perdavimo centrą.
Kaip ten kas sėdi išsižergęs, slapčia po stalviršiu klijuoja snarglį, graužia net lakuotus nagus – literatūros (ir nuovokos) apstu, ką pavyzdžiai reiškia, nebesikartosiu. Griežtai apibendrinant, minėtiesiems ir analogiškiems pasireiškimams – ne. Tokia kūno kalba, kuri gadina atmosferą, man nepatinka, per staigiai nukerta mano estetines nuostatas.
Bendro pobūdžio metodinės literatūros prikurta ir apie tai, kaip gudriai aiškintis, ar tu domini kitą, ar jis tavim tiki, ar meluoja, ir pan.
Tačiau nemažai yra ir neskelbtų tiesioginio stebėjimo duomenų, iš kurių dėl vietos ir savitvardos stokos paminėsiu vieną, gal net charakteringiausią.
Įsivaizduokime (aš įsivaizduoju gerai, nes vaizdas matytas ne vaizduotėje): neutraliai mandagūs pašnekovai, esantys neintymiu atstumu, vysto, atrodytų, rimtą temą, yra susikalbėjimo įspūdis, tačiau ką tuo metu veikia vieno ranka? Nykštys už diržo, plaštaka bando prispausti kažką.
Ten glūdi nuomonė, jeigu ką. Apie tą, su kuriuo šnekučiuojamasi.
 
Mimika – irgi antonimika. Prieštarų kelias nuo lengvo debilumo tyrumo iki holivudinio čyzo paslapčių labai klaidus (taipogi su įvairiais šio traktato punktais integralus), todėl pagrindinėje duomenų lentelėje pasilikau dvi kategorijas: mimika – nervų tvirtumo arba išskydimo rodiklis.
 
Balso tembras. Prigimtinis – būna, kad kažkiek paveikia, bet šioje analizėje nesiskaito, ne esmė. Nes balsas pasiduoda lavinamas pritaikant prie sielos reikmių, o ta siela gi taip neramiai vartosi, kaip timpa savo padargais (čia – už gerklų) moka patraukti ir paskui atleisti...
Netuščiažodžiaujant per daug (nes jau ir taip nemažai), už aksominio balselio gali būti išskleisti aštrūs nageliai. Pasidairius visuomenėje, sutinkama ir ragana, kuri kalvio padedama nusiplonino liežuvį, kad apgautų Bebenčiuką, ir vilkas, apsimetęs Mamyte Ožka, ir... ir... galima apgaut iš karto net tris paršiukus – žodžiu, pavyzdžių daugiau negu norėtųsi tikėti. Liūdna, bet nėr kur dėtis, balsų, t. y. faktų nenutildysi.
 
Kokie jie? Nesakysiu, dažniausiai tyliu nasrą užsisiuvęs, o ir šiaip kiekvienas turi ausis pats. Gal katruos čiulbesėliai gaivina, gal prislopinti murkimai svaigina, nežinau (klasika nesidomiu). Tačiau iš savo duomenų bazės galiu pateikti kelis aiškesnius pavyzdžius (jie buvo skirti mokslo populiarinimo straipsniui „Tu ir audiovenerologija“): intensyvus, rėksmingas balsas – okei, pasitaikiusią ausį atkreips į save, o paskui ir nukreips bėgti tolyn; cypsintis irgi atkreips, bet paskatins ne bėgti, o priartėti ir smaugti; gailus varo pašiną (ne į širdį, nes jos neturiu, bet į kitur tikrai, o tai sukelia diskomfortą), – bet viskas čia aišku, mokslas, galima sakyti, populiarus ir be straipsnio, daugiau per praktiką.
Na o lėta šnekelė beveik abejingu balseliu – tai, kas įdomiau. Galima bent spėlioti: tatai kalba nuobodžiautojas, kvailys ar grobuonis?
Išvada: jei nenoriai mezgasi nuomonė apie tą, ką girdi, žiūrėk į akis, tas prakeiktas dugnes, žiūrėk, ką kalba kūnas, ir mažiau stovėk ant ausų.
Būki budrus vidujai.
Išlindus tembrui, išlenda dar daug kas. Tikrai taip, savaime, todėl ir uoliausią analitiką yra galimybė: a) sudominti natūraliais garsais, b) bet ir pamauti aktoriniu meistriškumu. Lieka klausimas, ar aktorius yra pats žmogus. Jei ne, nuomonė telksis apie darbo kokybę (ne veltui anketoje išskirtas ir toks punktas).
 
Galimas atvejis, kad bent kiek kontaktinis asmuo bėgte bėgs nuo bet kokių kontaktų (neduos įvertinti duomenų), bet tai dar nereiškia, kad neįmanoma tyrinėjimų vykdyti sekant karštomis pėdomis, lankantis žmonių susibūrimo vietose (nuotolinis būdas).
Mėgstu stebėti.
Įspūdžių būna tokių, kad paneigia (t. y. papildo) ir raštus, ir darbus. Žaižaruoja žavioji tiesa – žmogus yra sortyras (asorti, liet. rinkinys).

5. Išvaizda, stilius (Pagal rūbą sutinka, pagal protą – palydi)        
 
Išvaizda siejasi su rūbu, o jis man tik šast paplast kaip efemeriškas atseit menų rūbelis... (šiai mano profesinei traumai reikia pirmiausia gero žguto ir tvarsliavos!), bet prie to nesisiosiu ir virtualybėje neapsistosiu, nes nuvalkiotų frazių skudurai seniai nusibodo. Tiksliau sakant, liūdina masiškai išsilaikiusios sovietinės uniformos (reiktų bent jau iškedenti trandis paėmus botagą, bet klausimyne jis guli toliau, ir jei užsimosiu, panaudosiu vėliau).
 
O kol kas bus dulkinama realybė, vykstanti ne kompiuterio kolektyvinėje sąmonėje.
 
Išvaizda yra pakuotė, prekinio patrauklumo rodiklis, todėl esant gausiai pasiūlai (žmonių tai milijardai) atkreiptinas dėmesys į tokią savybę kaip originalu. Tam ribų nėra, bet tik nuo (pasi)rinkėjo ir (pasi)renkamojo pastangų bei variacijų priklauso, ar bus (ir ar ilgam) pataikyta į asmeniškai geidžiamo apžavo kampą. 
(Įprasti simboliai, kaip antai: dvokiantis bomžas – laisvė, drūtas ponas su kostiumu – neabejotinai magnatas, pasiryškinusi moteris – įvairios galimybės, į tiriamųjų sąrašus neįtraukti siekiant išvaikyti nekūrybiškai užsistovėjusias dominantes, t. y. bandant suvokimą praplėsti).
Akcentuojant, kaip visus tykančius kolektyvinės (pa)sąmonės spąstus įmanoma išnaudoti originaliai, diskusija šiek tiek skysta ir darosi nebeaišku, ką norima pasakyti, bet požiūrio kampas visgi susiformavęs. Duomenys sklinda iš jo.
 
Pradedant iš toli, iš esmės – man, pavyzdžiui, neapsakomas žavesys yra aukštakulniai, dėl kurių damoms susigurina pėdos ir išklyšta kauliukai nelaukiant nė galimų senatvinių deformacijų. Suprantu, kodėl tas išradimas imponuoja: aukštakulniai ir stypčiojimas ant pirštų galų (neįvaldžius to, gelbsti gilūs įtūpstai) visais laikais yra tiesiog nuostabu archetipiškai. Nieko nepadarysi, taip darbuojasi gamta, moteriškę vis grąžinanti į gazelės kailį, o stebėtoją į medžioklio.
(Čia labai aiškiai atsiskleidžia mano išieškota (ne po visus kampus, o tai reiškia ištobulinta) sistematika, rodanti, kad gazelė paleista labiau dėl gražumo, o šiaip tai su aukštakulniais ir paskui juos pagal skonį ir uoslę traukiama įvairiomis trasomis: į laukinę karaliaus Stacho medžioklę, safarį, spęsti kilpų apylinkių lapėms, į tolesnes lenktynes su skalikais, vaduoti užjūrio karalaitės, į drąsiųjų regatą ant banginių, į stintų varžytuves ir graibytuves, Buratino nuotykius bei kitas serijas. Kažkoks eiliškumas gal ir įmanomas, bet prie šių pozicijų numeravimo per daug nesivarginau, nesgi esmė vis tiek viena: dalyvauja grobis (savanoris) ir grobuonis).
 
Patrauklumo etalonai man susiformavo jei ne pirmykščiu ar bent jau prenataliniu periodu, tai vaikystėje. Pavyzdžiui, solfedžio mokytoja B turėjo lakuotus batus-kojines iš Lenkijos (kelias poras, kelių spalvų!), šiaušė aukštą juodą kuodą ir tepėsi lūpas perlamutru. Vaikams buvo griežtai abejinga, bufete su perkarusiu fleitininku ne kartą pastebėta beveik nuodėmingai, bet taip ir sustingo laike begal graži ir paslaptinga, niekur nepalydėta, nebent į pensiją, o ar jau dar toliau, nežinau. Išskirtinė deivė buvo ir liko (o kad muzikantė ir spekuliantė, asmenybės gamą tik papildo).
 
Arba gretimos laiptinės kaimynė, kuri vaikščiojo ant špilkų, galvą išdidžiai, bet prastai nusitepusi „Rubinu“. Iš pradžių gyveno su pilvūzu Apolonu, o vieną dieną staiga ataušusion jo vieton (mat apollo kosminė jungtis perkėlė šeimynykščio dūpcę pas naują meilę) įsileido gana apskurusį, t. y. kuklų, bet 20 metų jaunesnį (tai išaiškėjo vėliau) Karabasą Barabasą. Gi jis savo ruožtu irgi ją įsileido aukščiau bambos, turbūt į širdį, nes iš(si)rinktosios, grįžtančios iš darbo, kasdien ėjo pasitikti į troleibusų stotelę ir viešai įteikdavo rožę (ėjo pasitikti, nes pats niekur nedirbo ir smirdo namie, vakarop reikėdavo prasivėdinti). O šventadieniais jie išsibogindavo ir (džn. pasistatę kiemo centre, tarp kilimams purtyti įrengtų skersinių) kurdavo senovinį samovarą – tarsi santarvės, ištvermės ir bendro gyvenimo būdo simbolį. Iš vamzdžio-kamino virsdavo juodi dūmai kaip negandų debesys, kurie visgi įsidegus anglims sklaidydavos ir stodavo giedra. Taip truko... net nesvarbu, svarbiausia, kad sena kūtvėla kažkuo gi žmogų pritraukė, sukėlė nuomonę? Be abejonės, toks tokį sutiko pagal rūbą, apavą, stilių, o kad palydėjo, tai neaišku pagal ką. Turbūt K. Barabasas išvyko atsinaujinti garderobo, bet tai tik hipotezė.
Nenuspėsi, kam ko prireikia. Išvaizda yra plati saviraiška, pirminis (dažnai ir vienintelis) etapas, už kurio visa, kas originalu.
Ieškok savojo apžavo kampo, pataikysi ideąliai, bus nereąliai.
Klausimas, ar kada nors protas skuduruose dalyvauja.

6. Intelektas

Pirmiausia, kas tai yra? Intelektas – tai ne veiklomis praprusintas protas, ne išsilavinimas, ne...
Tai integralus mąstymas, t. y. sankloda, kuri paslanki metaforiškai, kas jau ir rodo, kad pagrindinis Intelekto bruožas – ypatingas nuovokumas, imlumas, junglumas. Tas man seniai ir neatšaukiamai aišku (žmogus kaip būtybė yra įleistas keliamatėje erdvėje, tik kad suvokia tą retas, – teigiu atsakingai, nes ištyriau aibes kažko ieškančių, kažką lipinančių metaforistų (jų pačių ir panašių nuomone), kurie nesigaudo paprasčiausioje plotmėje, ką jau kalbėt apie kelias, bet tai tempia į kitą studijos atšaką, kur dabar nesileisiu).
Minėtojo imlumo neturintiems – be šansų, neatsiveria aplinkos ryšiai, visuotinybė. Užstringama tik fizi(ologi)niuose jutimuose.
 
Aptariant Intelektą, pabūnantį ir šios žemės žmogum, paminėtina, kad jis gali pasireikšti kaip tikras durnius (praktika teigia, kad irgi spalvingas). Ar bejausmis? Ne, siunta dar ir kokie uraganai. Bet charakteringas amplitudės centras – lipšniųjų (atseit žmogiškųjų) emocijų įšaldymas, o tai reiškia: deduktyvus įtarumas; nekintamumas, nors ir kaip glostinėtum lenkdamas į save; bet kokių varžančių pančių atmetimas; nenuspėjamumas, – nors kaip žmogus jis anaiptol nėra nei geresnis, nei blogesnis už kitus (būna visko). Taigi, kaip diskutuojamu klausimu antraeilius išbraukiant minėtus emocinius aspektus (asmeniniai ir socialiniai santykiai), toks aplinką valdo (jinai poveikio gali ir nesuvokti).
 
Ar jis socialinėj terpėj išvis gali pritapti? Retokai, bet būna. Nors dažniau – geriausiu atveju gauna gerbiu, bet gerbiu – tai labiau reiškia privengiu. Jis visoks toleruojamas tol, kol tik jam žinomais sumetimais imasi tyrinėti kitokį bei kitką itin savitai, o tada nutinka visaip, tiriamasis gali ir neištverti: staiga išgaruoja jo žmogiškai išmintingos išjautos ir labai tikėtina, kad išsiveržia kas nors kruopščiai užslėpto radikalaus. Susitelkiant pavyzdy, Atsiknisk .y.y.
 
Čia smelkiasi intarpas įvairių konfrontacijų atvejui: jautra ir moralė gerai, bet pirma įvertink, ką pats esi padaręs kam nors kitam. O juk padaręs. Ar nenuskriaudei niekada jokios kirmėlytės? Ar neužgavai žmogaus sviedęs žodį negražų, o gal, sakysi, už akių neapkalbėjai? Ar metei kitam gelbėjimosi ratą? Tik žaidei ir juokeisi kaip faunas tarp stirnų...
Geriau Intelektas, negu skambi jausmų pūslė. Pastaroji anksčiau ar vėliau paveda.
 
Organinė silpnaprotystė aplygina skirtumus, bet iki tol jie ryškūs. Intelektas patikimas. Su keliais gyvenime sutiktais Intelekto nešiotojais mano santykiai buvo komplikuoti, bet nuostatą išgrynino: kad ir ką intelektualusis bepadarytų asmeniškai, kad ir kokias patirties rieves uždėtų, jis turi tą kažką pastovaus, užkoduoto, kas žavi ir atperka viską – turi nuostabų protą.
Jis nerimsta, nes visąlaik žaisdamas tiria. Bet jis nieko nereikalauja ir nežada.
O žmogiškieji jausmai nuveda kažkur ne ten, dažnai į priešlaikinę silpnaprotystę.
 
Galų gale, visa tai sudėtinga paaiškinti, bet diskusijoje-apžvalgoje iškilesniais už save mokslininkais tyčia nesirėmiau – vengiau tuščio piktnaudžiavimo ne tokiomis sudėtingomis kategorijomis. Todėl viskas išramstyta individualiai, per empiriką ir ezoteriką.
Bet ir koks skirtumas, jei net šie žodžiai kam negirdėti, vis tiek mokslininko užrašai tėra... na, ne masėms užvaldyti. O kas tai yra Intelektas, žinau ir taip.

--- 
Pavyzdėlis teorijoms pastiprinti

Šią seną nuotykių atlaso detalę periodiškai prisimindavau ir anksčiau, bet tik dabar nušvito, kaip ji gerai iliustruoja temą.
Pati istorija iš pirmo žvilgsnio kukli. Kartą prievartos būdu atstovavau mokyklai respublikinėje rusų kalbos olimpiadoje. Baisiai tingėjau, ir trenktis toloka... tad prieš išvyką dar namuose nusprendžiau parūkyti, prisidegant nuo dujinės plytelės nusvilo antakiai, bet jau tada manyje aiškiai daužęsis pareigos balsas ištraukė pro duris, išvedė į kelią, pasiekiau stotį, susitikom su kitais delegacijos atstovais ir sėdom į traukinį. Prasmingiausia dalis prasidėjo, kai vagone visiškai atsitiktinai, bet iš tikrųjų, ko gero, pagal aukštesnįjį planą, išdygo paralelinės klasės ne olimpietis Kazionis, vykstąs pas močiutę į Joniškį, taip, tiesiog išsiilgęs anūkas su lauktuvėmis iš didmiesčio – duonos kepalu, saldainiais, keliais kruopų maišeliais viščiukams ir turbūt viskas. Ir visai natūralu, kad Kazionis nusprendė išlipti su mumis Šiauliuose.
Pedagogė neprieštaravo, visgi pažįstamas kadras, tegul.

Vos pasiekę hostelį (organizatorių valia juo tapo gydomasis-reabilitacinis internatas, kur judamojo aparato problemų turintys vaikai mėnesių mėnesiais gulėdavo gipso loveliuose) ir pasidėję daiktus mums paruoštoje patalpoje (lovos, pasišaipėm, normalios), pareiškėme atsakingai atlydėjusiai mokytojai, kad einame į pažintinę-kultūrinę ekskursiją.
Nuo mebliuotų kambarių į miestą kelias tiesus, kiek atsimenu, o pirmas įdomesnis maršruto punktas – kažkoks baras. Buvo smagu, paskui nelabai, o dabar vėl jau linguoja atmintyje sienos, rykle kyla džinas, priešmoderno tualetas su tupykla-pėdomis ir tamsi tamsi naktis kažkokiam kieme. Aš vėmiau, bet Kazionis vis tiek grabaliojosi aplink (siekė prielankumo). Toliau nieko įdomaus, tik stripinėjimas nuo suolelio iki krūmokšnio.
Taip kažkiek atsivėsinę parsiradom į internatą, duryse pasivaideno mokytojos pavidalas su naktiniais, bet klausimams laiko (prasmės taipogi) nebuvo ir rytojaus dieną – viskas susitvenkė rašinio konkurse. Ne patvory juk ir ne gipso lovy nakvojau, man tik tolydžio šmėžavo įstrižos Kazionio akys, bet buvo taip ilgu, taip nelengva (pagirių ir Prokrusto-Tantalo sindromas), o turėjau samprotauti apie Tolstojų. Kaip, ką, pagaliau – o kodėl, kokia to prasmė?
 
Kazionis, savaime aišku, nakčia nebuvo išvytas į lauką – ir neįskaičiuotam į delegaciją vietos užteko, tad jis irgi atgulė į minkštą gultą kamputyje tame pat kambaryje. Nors tiek tos nakties bėgiojant iki san.mazgo.
Surišti likome ir tada, kai išvakarės išaušo: dabar abiem jau išpuolė intelektinė kančia. Simultanas tai simultanas, tik aš pūkščiau dar nieko, kažkokioj šiaip ne taip pasiektoj švietimo įstaigoj, prie stalo, normaliai (kančioj žinojau, kad baigsis vis tiek), o anam teko sunkiau: mat ekskursijoje jis pametė piniginę, tuo suspendavo savo laisvę ir mąstė, kas bus; taip laukdamas, kol baigsis mano turnyras, gerą pusdienį pratupėjo ortopediniam internate ir kovėsi pats su savim (turėjo kelioninius šachmatus, nes mokyklos mastu buvo Kasparovo lygio). O tada, vakarop, gerai pagalvoję ir šnairai aplenkdami barą nuėjom ieškoti į tą tamsųjį kiemą už jo. Ir po suoliuku radom. Ir į kokį užkaborį buvom tą naktį nulindę, kad taip pasisekė, galvoju dabar. Lemtis, ne kitaip.

Oras buvo gražus. Rausvas dangus pranašavo gerą išaušiančią dieną.
 
Tokia ir išlydėjo nusiplūkusią delegaciją atgal į Vilnių, o Kazionį, vežiną kruopomis, Joniškio kryptimi.
Nors Tolstojaus interpretacija laimėjo prizą, vėlesnė supersmulkioji proza kalėsi sunkiai. Jaučiau, kad tai atminties įspaudas: pagalvoji apie rašymą – darosi bloga. Ilgus metus mėginau dar kažką…
Kol supratau, kas yra blaivybė.
---
Ne per seniausiai gaunu laišką (metų apyvartos ataskaitą) iš Šiaulių banko ir patraukiu aiškintis investavimo krypčių. Finansų maklerio skyriuj – 100 metų! – betupįs Kazionis.
Genijus prasimuša anksti.

7. Intuityvus pirmas įspūdis

Imant poziciją globaliai ir konstruktyviai, intuityvus pirmas įspūdis yra tas, kad studija katastrofiškai plečiasi.
Tačiau viską galima traktuoti kaip iššūkį, o tai reiškia, kad susikaupiant ir koncentruojantis į tikslą, įmanoma išvaryti bet kokį soliterį, o tada palaidą žarną galima nutrumpinti ir užraukt.
Tad stojo bene sunkiausias momentas, nors intuityviai jaučiu, kad koks nors rezultatas bus.
 
--- (įtempus valią, sukandus dantis vyksta siaubingas braukymas, naikinimas, ir štai)
 
Tikslo labui smarkiai pasistengta palikti tik segmentą, pro kurį praeitų tik konkretaus klausimo turinys.
Daugiau mažiau pavyko, tad ilgai nesiterliojant metas išnašoms, t. y. išvadoms.
Jų nedaug – net, galima sakyti, viena: niekaip nerandu atsakymo, kas turėtų atsitikti, kad intuityvaus pirmo įspūdžio sukelta nuomonė apie žmogų kiek nors ar netgi kardinaliai pasikeistų (nuolat naudoju savos išradybos laisvinamuosius ir skatinamuosius antpilus, bet nepadeda, rezultatas visada panašus).
Na bet išleidau čia ne visai aiškų pavidalą, tad pridedu paatviravimo korekciją menzūrėlėje su gradacija.
 
Žmonės man įdomūs visokie ir turbūt jau vien todėl apie bet kurį nuomonė a priori paprastai būna gera. Kol viskas iš tolo. Išsikeliu pasirinktą objektą/subjektą ant pjedestalo ir jau, atrodo, džiaugsiuosi radiniu amžinai. Bet o Dieve...
Ne tik kad apie idealų galeriją nekalbu, nėra nieko! Netgi kritusių – tie išgaruoja.
 
Mechanizmas tiksliausiai suveikia, kai ne iš tolo.
Pavyzdžiui, intuicija sako, kad ne, kažkas ne taip, gal ir labai nežymiai, bet kažkas erzina... kurį laiką gali sau (jei nori, o taip pasitaiko) vaizduotis, jog... viskas daugmaž į pliusą, atsiradęs orbitoje žmogus kaip žmogus, nervinančias smulkmenas mėgini vyti šalin, kaltindamas savo ribotumą, inertiškumą, vėliau kažką dar bandai taisinėti papildomais pojūčiais, reginiais, atseit išmintingais įsikalbėjimais (bendrai vadinamais pažinimu), teisinti kito trūkumus tuo, kad pats nesi idealas... Bet įvairiai pasibandęs (gali išeikvoti ir nemažai laiko) vis tiek patirsi, ką turėjai iš pat pradžių, buvo gi aišku (skaudžiai taukšt sau per plikę), o tas pirmas tylus dirgliukas buvo šaižus trimitas!
Pradinės nuojautos, intuityvaus pirmo įspūdžio slopinimas niekur nenuveda, tik į fiasko.
 
Apie schemą smulkiau. Štai artinasi toks nepažintas ir maloniai šypsąs žmogus, nešinas savo portfolio (ten dvasios šauksmai ir panašiai). Jei pateikimo forma ir keista (pvz., su kokiu originaliu menišku bantuku ar tvirtesniu šurupčiku), originalą imu neabejingai. Net kai intuicija sako, kad geriau neprasidėti, atsitokėti... betgi dėmesys būtinas pateikties turiniui, gelmei, pagaliau menui? Tad mielai reaguoju analogiška forma, – kad būt aiškiau, nes su kiekvienu reikia bendrauti jam suprantamu stilium, – tik įdedu savo turinį. Bet kaip tik tada interesantui jau kažkas ir užsikerta... jis lyg šiek tiek susimėto, prityla, bet ogi ne, leipsta patenkintas, tik buvusios rimties, nepažinios šilumos, sielvarto raukšlių kaktoj – nė padujų. Kai kada leidžia suprasti: „Aš tik šiaip čia, pajuokavau... žėk į viską lengviau“.
Kaip gerai, kad bent vienas laimingas.
Tai tik mano fizionomija apniunka, pasaulis blanksta. Stengiausi lūkesčius pateisinti, duoti žmogui pagal dvasios poreikius, bet pradžioj atstumta intuicija išlaukė savo valandos ir paaiškino, kad neįvertinau to portfolio formos ir turinio proporcijos...
Taip ir išnyra santykio esmė: bantukas arba šurupčikas. Abu savaime nepatvarūs, idealams ant pjedestalo fiksuoti netinka.
 
Beviltiškas reikalas, mat naudoju senovinius tikrumo varžtus.
Pastarąjį savo liguistą polinkį pripažįstu. Bet ir suprantu, kad aukštai pritvirtintam idealui iškęsti būtų sunku, išvis nuobodu ir laisvę varžyti žema, žiauru, todėl kankinių nelaikau, į kelią su visu krepšeliu paleidžiu lengvai. O tie paprastai ir tolsta nutolsta, kolei išnyksta.
Nežinau, nuomonę, kaip ir varžtus, veržles, gal ir galima kiek apšlifuoti, pritaikyti tarpines, bet intuityvaus pirmo įspūdžio nenudobsi.
 
Specialiai pabandžiau pasirodyti ne kaip tiriantysis, o kaip anketuojamasis, atskleidžiantis visko darniai sklidiną savos asmenybės vidų, nes tai lyg nesislapstantis idealų šauklys, o jei tarp jų per baisus, tada von iš čia.
Vienžo, intuicija neapgauna, o visa kita yra saviapgaulė.

8. Rašysena, minties raiška raštu 
 
Ta senovė, kai buvo puoselėjamas dailyraštis, o savitai kraigliodavo tik mažamečiai, genijai ar daktarai, jau išėjo, bet ir nūnai pagal rankinės rašysenos pavyzdžius apie asmenybes susidaryti dalinį vaizdą vis dar galima. Štai ir mano išpuoselėtame žinyne yra skyrius, kuriame pagal tam tikrus požymius klasifikuojami pedantai, kliurkiai, savimylos, miglos, neurotikai, mišrūnai, bet kadangi be faksimilių tiriamu atveju neįtaigu (o čia nėra galimybės, nes foto su šia studija niekaip nesusiejama), tenka apsiriboti vien teorijomis apie minties raišką.
O tada jau neišvengiamai gresia užgriebti ir internetinius rašinėlius. Skubos ir slidžios klaviatūros nekaltinant, blaiviai, bet irgi nekaltinant. Apmąstymai – tai tolerancija.
 
Tikėtina, kad raiška raštu (toliau – raštai) žmogų atspindi. Tik nuomonė kaip tėviškės vaizdas įsišaknijo man tokia, kad už tų raiškų viso žmogaus nepamatysi, jei, žinoma, žmogus suprantamas vientisas, o ne atsiskyręs nuo kūno ir jo reakcijų.
Todėl raštais pasikliauju nevisiškai. (Per mano raidyną vėl bando veržtis patirtinės istorijos, išgyventos su periodiškai internete ir net panosėje čia pasirodančiomis pavardėmis, kurios raštu reiškia tokius veikalus apie meną, kad sunku abejingai nereaguoti... betgi dabar neklusnų istorinį-nuotykinį proveržį suvaldo tai, kad čia aptarinėjama tik minties raiška raštu).
 
Pradedant kilniai ir apskritai, gerų žmonių yra. Bet viena yra gyvenimas, kita – įsitikinimas, kad rašyti gali visi. Gali tai gali, bet ar reikia? Na, galų gale svarbiausia, kad galima, todėl klausimas kreipiamas taip: kodėl Tėvynę, jos gražią kalbą visaip garbstantys gyventojai nenuplėšiamai nešioja slavišką atributiką? Teisybė, į lietuvių kalbą įsiliejo daug svetimybių istoriškai, kaimyniškai, pritapo ir įsitvirtino kaip tarmiški akcentai, bet ne melas ir tai, kad norma laikoma bet kokių svetimybių invazija (pasiteisinimas – o pas mus taip sako).
Sakant kitaip, Lietuvos mastu kalba labai nuskriausta, o jau apie tai, kad klesti totali beraštystė, tarsi dar nuo caro laikų būt buvusios uždarytos visos lietuviškos mokyklos, kalbėti net nemandagu (įžeisi patriotą bei jautrų liaudies menininką). Be to, kategorišką nuomonę tenka pristabdyti ir todėl, kad žmogaus troškimui rašyti jokie rašto trikdžiai niekada netrukdė, – raidynas beigi žodynas išrandamas pagal situaciją (galima prisiminti kokį nors chriksczoniska shwiesuli), o tai peni prognozę, kad balanos gadynė galėtų prašvisti, nors kartu prognozę gniaužia tai, kad šiais laikais mokina ir palaiko toks tokį.
Taip, čia integracija ir globalizacija.
Nepajudinamas esti argumentas „Aš priklausau literatų rateliui“. Kas ten renkasi, kas vadovauja, ne taip ir svarbu.
(Pavieniai kalbos (tarmių ir bendrinės) puoselėtojai šioje studijoje neliečiami. Kas gerai, kas išsiskiria, tas matyti tam, kas vertę supranta.)
 
Iš sausų mokslinių labirintų trumpam užeinant atsigaivinti į žmogiškesnį (bet irgi nemarų istoriškai), paminėtini raštai jausmų tema. Jausmai būna įvairūs, bet, kaip ir dera žmogui, dominuoja meilė ir netektys. O kai daug liūdnų pavienių individų  – liūdna tauta. Bet vis tiek sunku suprasti, kaip galima visą laiką degti tokia atvira liepsna. Kaip ji atlaikoma, jei net Pirčiupiai sudegė, o gyvenimas eina toliau?
 
Kintant laikmečiams, kinta semiotika. Tradicijos neišrausi, tai išskirtinumo šaknis, bet jei jau pasaulis taip veikia kalbą, plečia tradicinį žodyną, reiškia, šalia tradicinių amatų reikia pridėti ir pažangias technologijas. Atsiranda sąvoka „kaip rašyti“. Vienas iš populiaresnių būdų – sekimas tradicija (rimavimas, pažįstama leksika). Puikumas tas, kad kai šis gebesys įvaldytas, tada jau galima plėsti semantinį lauką, dažniau panaudoti ir nerimuotų, net neliteratūrinių išsireiškimų (kaip minėta, spec. žodynas yra bet kokios gyvybės versmė).
Taigi, laisvė ir dar kartą laisvė: raitai tai, kas labiausiai tinka pačiam. Gimtinė ar meilės saulėlydis – būtinai galimi, nes gausina nekintantį lobį, tik autorystė nebūtina, nes viskas į bendrą fondą. O norint reikštis individualiau, iš giliau, yr gerai panaudoti epigrafui kokią citatą (galima perdirbti) ir parašą Froidas (ar kt. psich.analitikas) – ir tada jau varyk, tinka viskas.
Raštų visuma atspindi laikmečio dvasią, o ji prieštaringa kaip ir žmogus.
 
Tai pagaliau ar sako raštai ką nors apie tą Dievo kūrinį?
Viskas individualu (ir, nereikia pamiršti, integralu). Pavyzdžiui, koks veikėjas, išlaisvinąs save raštu, visai kitoks viešumoje. Braukia prakaitą, rumžiasi ir stena, nepajėgdamas nei sakinio baigti, o juolab išgeneruoti minties. Na, dalinai tai irgi raštų stilistikos tąsa, tik per slaptąją ąsą.
Pro ją pralenda ir meistrai, privačiuose santykiuose apsibūdinantys: „čia aš labiau sau, pabandžiau“, „ačiū už nuomonę, bet kai rašau, taip giliai nemąstau“. Paradoksas, stebuklas ar dėsnis, kad tie elitiniai raštai visgi atsiduria periodikoj? Net pačiam leidiny „Karikatūra ir mekekenas“!
Tai nuostabu. Generatorius jau gamina ką nauja, o tu, jei negaila laiko, prie esamos pateikties gali dar parymoti su savo nuomone.
 
Žmonijos istorijoje yra nuostabiausių raštų.
Bet svarbiausia, man rodos, ne minties raiška raštu, o kad egzistuotų pati mintis. Būna tvarkingų raštų be nieko daugiau, būna ir atvirkščiai. Gal taip ir geriau? Raišką raštu pataisys koks nors suslikas (redaktorius), o įsiamžins Rašytojas.

9. Veikla, darbai, pasiekimai           
 
O taip. Klausimas labai laiku, nes šis pasiekimas jau kalba pats už save. Bet visi rašo, o aš – ką, ryžas?
Tiek to, teisybės dabar neieškosiu, būsiu oficialus kaip iki šiol (reikia išlaikyti trendą). Ir trumpai trumpai trumpai.
 
Manau paprastai, reiškiuosi aiškiai: nuomonę darbai skatina. Turiu omeny pirmiausia (gerąja prasme) garsius, žmonijos progresui pasitarnavusius įvairių pasiekimų autorius. Na, kokias čia pavardes paminėjus? Žinau Darviną... dar žinau... bet nesvarbu. Asmeniškai vis tiek nepažįstu, kad susidaryčiau nuomonę apie patį žmogų. Paprasčiausiai norėjau pasakyti, kad visi tie geri darbai žavi apskritai žmogaus galimybėmis. Bet tai aišku, žavi ir žavės, ypač suvokiant savo galimybes, tad geriau nesierzinu ir nuduodu, kad to nė nebūta. Vis dėlto per seniai, neįtikina.
 
Bet staiga pagalvojau – per daug nusišnekėti nereikia (pasitaiko, todėl apsidraudžiu atseit savikritiškai). Kasdienybė pilna visokių nuostabių žmogaus veiklų, darbų, poelgių: tai ilgai (net dvi dienas) išlaikytas saldainis, kurį vaikas įteikia draugui kaip švenčiausią draugystės sakramentą; tai tyla, kuria kuklus tarnautojas, ištempęs nekukliųjų krūvį, tiesiog pasitraukia jiems iš kelio; tai parą ar kiek reikės iš operacinės neišeinančio personalo pasiaukojimas (tai net ne veikla ir ne darbas); arba ugniagesių, narų gelbėtojų... O visai neseniai iškeltas į žiniasklaidą prof. V. Šikšnio išradimas, kaip galima būtų tvarkyti genetines ligas? Sensacija, Nobelio nominacija, nors įsisąmoninti iki galo sunku, koks tai darbas, ką čia ir bekalbėt...
Apibendrinant (be personalijų), gal namie kai kurie iškilių darbų vykdytojai pasireiškia kaip tikri teroristai (žinau ir tokių atvejų), bet patys darbai verti tik nuostabos, plačiausio spektro dėkingumo ir, aišku, visokeriopai teigiamos nuomonės.
 
Žmogaus veiklos krypčių ir galimybių pasireikšti poelgiais bei darbais – daugybė, galima būtų nebent klasifikuoti, o šiaip sudėtinga aprėpti, tai ir nerėpsiu, gal tik vieną palytėsiu probėgšmiais – menus ir kitus humanitarinius reikalus. Niekaip negaliu sutikti, kad mokslas yra niekai – atseit tik dvasia žmonijai svarbiausia. Bet galiu sutikti, kad (tose, kur palytėjau) dvasios platybėse kai kas yra kitaip. Pirmiausia – gerokai didesnis dėmesys sau.
 
Visada (nuo mielojo Darvino) visuomenę (human beings) stūmė pirmyn konkurencija, tarp mokslo žmonių ji vienokia, kasdienoj /buity kitokia, bet tarp kultūrininkų humanitarų... Turbūt kalti silpnesni nervai.
„Ateitis jau neramina šiek tiek, nes ar pateisinsiu lūkesčius dar bent kartelį?“ – slapčai drumsčiasi gerbėjų (džn. įsivaizduojamų) apgultyje pasijutęs kultūros nešėjas.
Ne, entuziastas gali darbuotis kiek tinkamas, pats jis niekam neįdomus ir jokie pavojai negresia (išimčių pasitaiko, užsakomosios ir neužsakomosios amžininkų biografijos rašomos ir dabar, o tada jau dėmesio neatsiginsi).
Yra įdomių šios sferos asmenybių, atkreipiamas dėmesys ir į jų darbus, jeigu jie matomi (tad reikia eksponuotis visais įmanomais būdais). Bet vis dėlto atrodo, kad nuomonė čia sklando ne apie žmogų, o tik apie darbus (kalbant apie pavienius atstovus, bohemos ir madų infekcijų sueigas dabar paliekant ramybėj).
Taigi, yra galimybė šmėstelėti kieno nors mintyse ir aktualizuotis, bet dažniausiai – darbiniu (naudos) klausimu.
 
O kaip įžymieji (vėl trypčioju civilizacijos ištakose), ar jie galvojo apie šlovę ir nuomonę? Ar negalvojo apie nieką kitą, tik apie savo idėjas ir darbus, todėl ir nuveikė vertus...
Nepažįstamų žmonių aptarti neišeina. Nuomonė išsakyta pradžioj.
 
Ai, nusibodo. Ruošiausi bent keliais pavyzdžiais apibūdinti tyliai iškilius dabarties žmones, kurie tėvynainių nedomina, bet pasaulis juos žino, ir ne tokius iškilius, prispaustus vienatvės, bet paprastais darbais gražinančius kasdienybę kitiems; norėjau apglėbti savo nuomone baisių ir žavių bepročių poelgius nuo egzekucijos iki aukščiausios žmogiškumo viršūnės, apmąstyti juos kaip įdomiausiai jungiančius visokias žmogaus savybes; galima buvo apsvarstyti pavienius neišmušamai laimingus nusipelnėlius, lydimus šeimų-tarnaičių (ir kaip dažnai jų nuomonės darbų ir kitais klausimais sutampa), visokių tokių pažinau dar senais laikais, kai dažnai viešėdavau tai vienam, tai kitam ne vieno humanitaro bute; dar, man regis, galima buvo pavartyti įvairių sričių šarlatanus, avantiūristus, jų darbelius darbus – bet neverta, neverta, neverta...
 
Užteks, esu storžievis ir nukertu pagal epochą: visos veiklos puošia, jei gerą pinigą ruošia. Visa kita niekam neįdomu.
(Aš visur visuomenininkas, todėl ir rezultatai aiškūs.)

10. Žmonės keičiasi, nuomonės taip pat

Tik sentencijos ir su saiku
 
Sunku su žmogum, nelengva su nuomone, bet atsakymas, manau, geriausiai susijęs su intuityviu pirmu įspūdžiu. Keičiasi nedaug kas. Veikia polinkiai, aplinkybės, bet yra prigimtis.
 
Aplinkoje kartais susiduriu su įvairiais. Reiškia, galiu susidaryti nuomonę ir aš apie save. Šiaip dažniausiai elgiuosi it apkultūrėjęs laukinis, bet kaip mokslo veikėjas žinau, kad visur veikia ne iliuzinis veidrodis, o magneto dėsnis.
Galbūt per laiką kas nors gali labiau išryškėti, poliarizuotis. Bet, pavyzdžiui, tokie pareiškimai kaip „jo, kiek bendravom, tai jis idiotas“, o ypač „ai, pažįstu“ dažniausiai (99,99 proc.) yra visiška nesąmonė, į kurią galiu reaguoti tik klausimu: „nuo kada?“
 
Kas ten ko apie tave kam pripliurpė (kiekvienas pasirenka savo patikimą šaltinį), sunku sugaudyti, todėl metų metais šleifu iš paskos gali vilktis realybės neatitinkanti kažkieno nuomonė. Net nežinosi.
Ar verta vytis respondentus per gyvenimą, įrodinėti, bandyti kažką pakeisti? Man ne.
 
Rašyti į dangų, grūmoti žmonijai? Bet kieno, ar ne paties problema, jei nesugebi pasireikšti taip, kad tave suprastų?
Galima sakyti, čia ir prasideda pakantumo šaknys. Man taip.
 
Bet svarbiausia – ar kam ši nuomonė apie nuomonę rūpi?
Straipsnis reikalingas buvo laikui užmušti. Kovas ir užmuštas.
Ne, čia buvo laikas, skirtas parikiuoti savo mintims. Šiaip sau, tuščios pratybos.
Viską ir taip žinau, tai kuriems velniams parašiau?
 
Bet be bajerių, o kas vis dėlto tai nuomonei apie žmogų turi didžiausios įtakos? Aplinkiniais keliais tai sutekėjo į paskutinį žodį: savo nuomonę geriausia pasilaikyti sau.



 

Vasaris – m-isterinės marios
 
Nieko tikresnio už tą artėjančią ir tolstančią baidyklę nėra. Prie pat ji neprieina, bet kai būni primiršęs (susitaikęs ir nugramzdinęs), atsipalaiduoji, ji pateikia siurprizų.
Ramu, pilka, plūduriuoji, ir staiga į neatpasakojamus konglomeratus susimetusios praeities nuolaužų, raštų fragmentų, tik pačiam žinomų, net neužrašytų minčių srovės lyg sūkuriniu piltuvu ima traukti į siaubingą nežinią. Nors tai lyg ir žinia... rodos, Kažkas matė tave kiaurai ir dabar dovanoja prabangą – pasako tai, ko pats negali.
Vis tiek sunku patikėti, prasideda neigimas. Baisu. Bet traukia.
Ką gi, kol nevėlu, būtina, nors ir didžiausiomis pastangomis priešinantis, eilinė egzistencijos revizija.
O taip kaktomuša ir susiduri su įvairiais klausimais. Sena praktika teigia, kad visada geriausia tylėti, bet vis tiek nusprendžiau, kad vienąkart reikia įnešti aiškumo visiems laikams.
Jis dabar ir įnešamas.
 
Ar esate sukūręs proginių kūrinių?

1. šeimos šventėms (krikštynoms, vestuvėms, metinėms, gimtadieniams)
Ne, nesu sukūręs nieko.
Nekuriu išvis, pažinčių irgi. O be jų niekur nelendu.
Todėl krikštyti nėra ką.
Dėl vestuvių – šios rūšies renginyje, t. y. vieno devinto kisieliaus vestuvėse, buvau kartą ir labai seniai, tai vyko kaime, suvedžiotas vietinio gyventojo pasigėriau, o kai staiga ėmė kilti, vos spėjau nusliuogti nuo šieno, – jau ačiū, perpratau tokių ceremonialų esmę ir nebedalyvaučiau net labai viliojamas, todėl atsainiai ir kategoriškai nesidomiu. Ir apskritai turiu nuostatą, kad suinteresuotieji susiženys ir pasidžiaugs tarpusavio rezultatais patys, – atitinkamai ir mano dedikacijos atpuola.
Metinės? Niekur jos nedings, kartosis kasmet, tad žymėti nueitą kelią vienadieniais rašteliais nebūtina. Viską atsimenu, zipuoju ir palinguoju galvą  patylom. Reziumė vis tiek viena: „Ačiū už viską“.
Ir galiausiai gimtadieniai – jų minėjimo nesuprantu, nes kam skubinti kelią į kapus.
Dedikacija sukaktuvininkui tarsi lopeta į pakaušį.
 
2. mylimajam / mylimajai
Nežinau, ką reiškia ši sąvoka. Tik žinau, kad su tęstiniais įsiprasminimais ar šiaip aljansais, kurie suka pasaulį, nesieju. Svaigiam sūkury, kame šėlsta gyvybės aistra, manęs jau seniai nebėra. (o kaip...na... šitąjį anąjį... – tai visada pats įdomiausias klausimas, bet jis uždarytas. Lygiai kaip man keliai į bordelius).
Šių vulgarių atovartų duobėje mane palaiko švara ir sauga, nes kalbu apie sąrangą, kurios paneigti neįmanoma. Priglust, pasišildyt, pasidalint... Retas neporinis. Бес в ребро. Bet tai ne meilė.
Tai praeina. O gal?..
Bei jei tai, kas praeina (idealiu atveju lieka ir keičiasi), – jei tai, kas keičiasi, pas mane net neateina keistis, nes praeina prošal – tai kaip tada?
Kažkoks defektas, tai faktas. Žinau, tai lemtis. Ir nereikia žūtbūt jos pint į menus, nes išlikti atskirtyje jau savaime yra menas.
Išlikau, nes panaudojamas ir iškeičiamas nebesileidžiu.
 
Tad apie kokias meilės vizijas galėčiau rašyti?!
Gal reikėtų svajoti? Kažin. Nors aptikau pasąmonėj vieną leisgyvį teorinį pavojų: „Niekada nesakyk niekada“. Bet... čia tai jau būtų katastrofa (out of self-control). Ne ne ne, to būti negali.
Svajoti – reiškia tikėtis. O tikėtis – regzti tikslą. Kokis tikslas prisirišti objektą? (na ne sau prie kur nors, bet kalbant filosofiniu-moraliniu lygiu). Be to, be pašalinių tikslų geriau veikia smegenys. Neretai praverčia.
Tiesa, ir smegeninėse veiklose nieko nebūna už dyka. Bet čia nors aiškiau, kas už ką.
Tad jokių mylimųjų, jokių dedikacijų.
Tikroji meilė yra, bet viską jau apkalbėjo Platonas su vyrais puotoj.
 
3. sakralinėms iškilmėms (religinėms šventėms)
Kai smarkiai paklydęs, tai iki šventų skliautų vis tiek nepatraukčiau. Bandžiau kartą atgailoj po daugiadienių. Pasidariau krapylą, apėjau kambarius, jau imu pelę, bet netyčia pamatęs save sekcijos stikle (nesvarbu, kad niekada nevalytame) išsigandau. Kam dar gąsdinti ir aplinkinius? Tuo įsikvėpimai baigėsi. Nebent galėčiau apie egzorcizmą, bet pasipiltų iškart priekaištai, kad plagijuoju Gėtę, mat mūsų stilių praktiškai neatskirsi. Sudėtinga, kai prigimtis ima viršų. Bet kančia pusėtina – nerašyti galiu.
 
4. savojo miesto šventei
Mano miestas gaudžia nuo tiekos dainių balsų (priedo būna PP), kad užgiedot man vargu. Patiltės, gatvės, pilių kuorai, piliečiai... net nežinau, seniai temos jau išgrabaliotos. Nors įmanomas dubliažas, bet nėra jokio noro (tuo dangstomas paprasčiausias nesugebėjimas jausti pakilius jausmus ir rašyti, rašyti...).
 
5. kalendorinėms šventėms
Laisvosios gamybos ir amatų laisvė – auski megzki ką tik nori, bet man nereikia. Ir taip namai pilni šlamšto, nors siekiu minimalizmo.
Turėjau sukaupęs nemažai vertingų aprašų (senoviniai apeiginiai daiktai ir tradicijos), bet kas paskaitinėdavo, kažkodėl praleidę etnografinį turinį įsikibdavo į klausimą, kurios tai eros cirko metraštis.
Kartą pagautas nevilties ir isterijos viską sutrypiau ir suklikau credo niekada nebekartoti savižudiškų akcijų (ne isterijos, bet rašymo).
 
6. valstybinėms šventėms
Esu absoliučiai asociali būtybė, mano valstybė – visas pasaulis, o kaip akis jam badanti dedikacija – mano egzistencija.
Kartą išsibendrinau lozungą „Nebūk šablonas – būsi dedikonas“, bet kur tai pritaikoma, neįsivaizduoju.
Prisiklijavau prieangyje ir tuo baigėsi.
 
7. žymiems Lietuvos žmonėms
Jiems parašyti galima, bet kaip perduosi, kaip jie sužinos? Panašiai kaip ir nepasiekiamiems mylimiesiems – rašyk sau, jei taip nori. Jei ramybės nesuranda libido. Iš širdies (tikriausiai iš ten) sublimacinė dedikacija išeis visada.
Bet aš neįstengiu nė to. Kad parašytum tikrai, prieš tai geriau patirti artumą. Bet senosios įžymybės per toli, o esamosios aprašinėja vienos kitas. Nesibrausiu, ne gnyda.
 
8. daugeliui išvardintų progų
Būtent – nė vienai. Atskilęs nuo visuomenės interesų užsiima tik išskirtiniais užsiėmimais. Apie juos dažniau nutylima.
O ir kam kankintis raštu? Su visais galiausiai vis tiek susikivirčiju žodžiu, todėl jau iš anksto niekuo nepasitikiu, kylančios mintys nugęsta ir viskas pasibaigia laimingai.
 
9. ne, naudojuosi kitų sukurtais proginiais kūriniais
Ne, nesinaudoju. Svetimų kompiliacijų asmeniškai nepanaudosi. Net kai gaunu reklamos agentų atvirutę, paima siutas. Gana taukšti niekus ir melus – tipo „Atminkite, kad Jūs mums buvote ir esate labai brangus klientas!“ Tokiu stilium kiekvieną įvykį galima iškreipti neatpažįstamai, kiekvienam tau nieko nereiškiančiam asmeniui suteikti viltį, o tada gi ir prasideda problemos.
Ne ir dar kartą ne.
 
10. proginiai kūriniai menkaverčiai ir visai nereikalingi
Kaip ir daug kas – jei asmeniškai reikalinga, prasimanai, ko stinga. Jeigu ne, tai ne.
Tad išvis nieko nerašau. Esu asketas estetas.

---
Bet suprantu, kad aplink vyksta šventės. Pasiaukosiu.
 
proginys išsproginys
truputėlį pro šalį gaida, bet indukcinio skambesio – tiks bet kada
https://www.youtube.com/watch?v=QN16HkHesJc
 

Sausis – ne lapausis
 
Vieną dieną staiga pajutau kažkokį impulsą (recidyvas, ar ką?), todėl nutariau tą būseną aprašyti (toptelėjo, kad giluminių pojūčių tema neregėtai perspektyvi). Tačiau, pasirodo, labai sudėtinga, kai užstringa. Pamanyk, tik eilutė, tik raidžių krūvelė, – o kiek kančios tenka jai! Pagaliau savitaigos ir kantrybės veikiami savianalizės varžtai atsilaisvino, nušniokštė laikas... gi vanduo – ir jokių produkto žymių kaip nebūta.
Bet popieriaus (rašomojo) kalnuose atsitiktinai išliko skiautelė:
 
Pūgoj įtūžęs ir dvasia užlūžęs, bet stamantrus kantrybėj skrieju su daina.
Dar seka kasdiena. Laukymės lėkštos, infantėm krykščianti plikybė,
Dievybių, sesių, brolių imitacijos metaforinės, dailiai abejingos, –
Kiaurymėse gūžta tik nejautros bendrosios. Pasižmonėti traukia svetimumo iltys
Užmaskuotos. Po plynes laksto badas nelaimingų. Eilės tuščios tįsta – į šviesmetį,
Kur auga Dobilas 8+8, uždengiantis nuogųjų panoramų dusulius ir dygsnius.
 
Bet kadangi skandintis kalnų upeliuose ne taip jau ir lengva, teko eiti geriau pažįstamais keliais.
Įvairiakryptė saviugda (susitikimai, seminarai, patirties cirkuliacijos) jau duoda vaisių.

Lankyta:
1. asmenybės treningas
https://www.youtube.com/watch?v=_YTg7WHEm5U

2. kalbų kursai pažengusiems
https://www.youtube.com/watch?v=z0nkl-lHiZI

3. meninio-estetinio lavinimo klasė
https://www.youtube.com/watch?v=PpLye4zpsFg   (orig. Still loving you)
https://www.youtube.com/watch?v=CAnGsEu8CHc (orig. Sono già solo)

Apsiraminęs jau galiu ir visavertiškai pailsėti.