Voriuko nuotykiai (tęsinys)

Mažas voriukas vienas sėdėjo,
Musės nekibo – veltui budėjo.

Tinklas lyg rėtis, ūžauja vėjas  –               
Kiaurai sudraskė šis niekadėjas.            
 
Mažas voriukas ilgai galvojo,
Kaip atitolint bado pavojų,

Sumanė keisti netgi metražą,                                           
Kas dieną tinklą dažo ir dažo.  

Gal į tą tinklą ryškiai spalvotą
Atskris muselė dar pakvailioti?

Užplūdo tinklą uodai ir širšės,
Ką čia vilioji? – zvimbė įniršę.                           

Vargšas voriukas slėpės į kampą.                       
Ko gi muselės jo neaplanko?


Taigi, lig šiolei voriukas vienas
Glaudžiasi liūdnas prie pilkos sienos.
eglute7

2018-12-05 08:44:20

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2018-12-06 10:26:17

… tempiasi blusa abaką
ir sutelkus rūstį sako:
švaistymas lėšų ir laiko – nepasvertas.
Ar taip verta?
Ir vienatvė nematyta…
Tau, voriuk, padėsiu laukti.
Bet pirmiausia bus auditas.
 
O įvertinę resursus
šaunią pinklę mes sukursim.
Be dažų, be lopų, – toliau blusa moko. –
Kviesime skruzdėdą, bus Senis Kalėda.
Šventės ratas įsisuks – ir visus sutrauks.
Bus ir stalas suneštinis,
Ir daug džiaugsmo bus!