Maniau, kad gal išties toli
išeisi ir tik kosmosas žinos
atėjusį į naują būtį.
O tu, kaip būdavę anksčiau,
be laikrodžio ir vėl keli,
žiūrėdamas akių tyla
į mano miegą,
ir skleidžiasi vokai kaip žiedas
priimdamas gyvenimą
į ryto šviesą.
Jau nemanysiu, kad kažkur
po kosmosą toli
galėtum vaikščioti, šuneli.
Čia, užmerktų akių šaly,
regiu, regėsiu ir tave,
be laikrodžio atėjusį
priminti spinduliu,
kaip saulė teka.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-03-14 09:10:02
Nuostabios eilės Kandžiui. Jis to nusipelnė ne tik dėl savo ištikimybės, bet būdamas šalia, tikriausiai praskaidrindavo pilką gyvenimą.
Vartotojas (-a): Astra
Sukurta: 2017-03-13 22:47:47
Tai žodžiais nenusakoma... Ak, Pelėda...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-03-13 21:12:39
Komentaras neaprėps to, kas taip poetiškai įprasminta. Dvejojau, ar rašyti, bet pasakysiu savo mintį. Ji vingiuoja iš įrašo Ne staugti atėjo (37).
Kokią ištikimybę, brangenybę, švieselę bevadintum šuneliu (kaip bepritiktų čia metafora), pirmiausia tai Kandžius... Su juo kompanijoje kadaise kelta Trispalvė, jį ką tik į kelią palydėjo nuleistos vėliavos. (vos ne Kovo 11).
Bet jis ne kosmose, jis po vokais. Ilgesio spinduliu grįžta.