Maniau, kad gal išties toli
išeisi ir tik kosmosas žinos
atėjusį į naują būtį.
O tu, kaip būdavę anksčiau,
be laikrodžio ir vėl keli,
žiūrėdamas akių tyla
į mano miegą,
ir skleidžiasi vokai kaip žiedas
priimdamas  gyvenimą
į ryto šviesą. 

Jau nemanysiu, kad kažkur
po kosmosą toli
galėtum vaikščioti, šuneli.
Čia, užmerktų akių šaly,
regiu, regėsiu ir tave,
be laikrodžio  atėjusį
priminti spinduliu,
kaip saulė teka.