Gyventi rudenį

Tuščios laiko kajutės, tik girdisi šoninis vėjas,
Įsikibęs į dangų voratinklis pridengia liūtį,
Kol toks vienas eini per pasaulį  ir nebesuspėji
Paragauti šviesos ir savęs nors truputį.
 
Nors  akimirką mirti, kad vėl viskas tęstųs ir būtų
Jaunas mėnuo virš miško, kuriam auginai savo vėją,
Blyškiai tolsta per naktį, gilėjančio šauksmo minutę
Nebelieka rudens, tiktai amžinas šaltas rugsėjis.
 
Spalvos plinta gilyn, medžiai savo šešėliuos paklysta,
Ką lemtim vadinai, viskas virtsta į perštintį tašką.
Kaip išbrist iš rudens, kaip ištverti, išbūti, išgyti,
Šiam pasauly, kur skauda nuo krašto lig krašto...   
 
Juozapava

2017-01-08 15:59:16

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2017-01-09 12:16:17

Jūsų eilės užburiančios. Priglausiu, kad galėčiau paskaityti dar ne kartą. Ačiū.

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2017-01-09 00:28:14

Jau išsiilgau Jūsų eilių. Priglausiu

Vartotojas (-a): Saulėlydis

Sukurta: 2017-01-08 21:43:39

Išgyvenimų gylis... Erdvė minčiai.
Pasirodykit dažniau.

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2017-01-08 18:26:53

gilu, jausminga, gyva

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2017-01-08 17:50:28

Džiugu matyti, nes pasiilgau jūsų kūrybinės gelmės.

Vartotojas (-a): Rasojimas

Sukurta: 2017-01-08 16:41:48

vibruojančios įtampa eilės, reto poetinio skonio....glaudžiu,aciū!

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2017-01-08 16:20:22

Paskutinė eilutė visiškai nuginklavo. Ir dar ta vieta, kur baigiasi pirmas posmas ir pereinama į antrą, antro pradžia. Banaliai pasakysiu, bet puiku, jausminga. Truputį liūdna, bet labai profesionalu viskas nuo iki.... Milda, kodėl taip retai rašot?