Margi šuneliai loja

Kai popieriaus pritrūks,
surinkęs sniegą paskutinį,
dar parašysiu ir ant jo,
tačiau kai šitokie kalnai aukšti,
negali būti taip, kad juo,
kaip ir ledynais,
neturtingas būčiau.
Va, truputį kebliau,
kai išgirstu paklausiant į save –
kodėl taip atkakliai manau,
kad raštvedybos šitokios man reikia?
 
Dar ten kažkur apakęs, bet gerklėj gajus
gyvena paukštis, atmintį lesioja.
Aukšti kalnai jam primena sparnus,
aukščiau už juos kadaise palekiojęs.
Nelinksma, bet nors tiek gerai,
kad atminties šitos
net ir aukšti kalnai
užstot nemoka.
 
Atrodo, visko dar čia bus
galbūt, daugiau nei  būto.
 
Kutena paukščio gerklėje dangus,
o ten, žemai, papėdėje kalnų,
į atmintį kaip į mėnulį
margi šuneliai loja...
Pelėda

2016-04-11 11:48:28

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Šilagėlė

Sukurta: 2016-04-12 10:11:25

Jūsų kūrybinį braižą jau atpažinčiau iš daugybės kitų autorių - tarsi kalbatės pats su savimi, bet žodis paukšteliu pralekia ir pro mus, sujungdamas bendrystės jausmu.
Ačiū!

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2016-04-11 23:38:32

Savame stiliuje Pelėda. Jūs kalbatės su skaitytoju, įspūdis, lyg šalia sėdėtume ir bendrautume. Rimtai, būtent toks Jūsų rašymo stilius. Man patinka tas betarpiškumas.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2016-04-11 19:43:43

Kodėl įžeidinėjate savo kūrybą vadindami raštvedybą? Negražu ir negarbinga.
Man labai patiko Jūsų vaizdingas ir šiek tiek eleginis kūrinys. Ačiū.

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2016-04-11 17:22:31

Labai patiko...

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2016-04-11 14:18:49

Atmintį lesiojantis paukštis geras, bet aš apie raštvedybą (ne kalnų, paprastesnę).
(ne)Turtingas ne kuo, o ko (sniego, ledynų)