Kai popieriaus pritrūks,
surinkęs sniegą paskutinį,
dar parašysiu ir ant jo,
tačiau kai šitokie kalnai aukšti,
negali būti taip, kad juo,
kaip ir ledynais,
neturtingas būčiau.
Va, truputį kebliau,
kai išgirstu paklausiant į save –
kodėl taip atkakliai manau,
kad raštvedybos šitokios man reikia?
 
Dar ten kažkur apakęs, bet gerklėj gajus
gyvena paukštis, atmintį lesioja.
Aukšti kalnai jam primena sparnus,
aukščiau už juos kadaise palekiojęs.
Nelinksma, bet nors tiek gerai,
kad atminties šitos
net ir aukšti kalnai
užstot nemoka.
 
Atrodo, visko dar čia bus
galbūt, daugiau nei  būto.
 
Kutena paukščio gerklėje dangus,
o ten, žemai, papėdėje kalnų,
į atmintį kaip į mėnulį
margi šuneliai loja...