Šiame pasauly meilė jau nebegyvena,
Nes laikas nebeturi laiko.
Ir viskas, kas jam liko —
Tai viltis, tik be vilties, su beprotyste —
Todėl prašau, tu leisk man verkt,
Nes tai geriausia, ką galiu daryt...

Bet aš nebešaukiu — aš tik skrendu
Bei nutūpiu ant sielos tavo,
O kelias jos be žiburių,
Galbūt tik skrydį anuliavo?

Regiu, kad šviesos pačios ėmė skintis kelią,
Išlėkę ten, kur daug kitų šviesų,
Ir jos pakilo į Kilimandžaro kalną,
Nes negalėjo išgyventi praeities dienų.

Kaip skauda man, kentėti reikia,
Net ašarai pagailo tavo žiburių,
Nes jiems rytojus neatneš jau nieko,
Aš tylią rūko raudą vis girdžiu...