Rauda
Šiame pasauly meilė jau nebegyvena,
Nes laikas nebeturi laiko.
Ir viskas, kas jam liko —
Tai viltis, tik be vilties, su beprotyste —
Todėl prašau, tu leisk man verkt,
Nes tai geriausia, ką galiu daryt...
Bet aš nebešaukiu — aš tik skrendu
Bei nutūpiu ant sielos tavo,
O kelias jos be žiburių,
Galbūt tik skrydį anuliavo?
Regiu, kad šviesos pačios ėmė skintis kelią,
Išlėkę ten, kur daug kitų šviesų,
Ir jos pakilo į Kilimandžaro kalną,
Nes negalėjo išgyventi praeities dienų.
Kaip skauda man, kentėti reikia,
Net ašarai pagailo tavo žiburių,
Nes jiems rytojus neatneš jau nieko,
Aš tylią rūko raudą vis girdžiu...