Tiesa apie buvimą kartu

Santrauka:
Eilės abejingam draugiškumui, kuriam nelemta buvo išaugti į ką nors daugiau...
Man būt su tavim beprotiškai lengva.
Vis viena žinau, kad tavęs neturiu.
Tu man – na tarsi momentinis veidas,
Kurį, vos tik įsigeidus, matyt galiu.

Ar žaidžiu aš jausmais? – tu kartą paklausei.
Tikrai nežaidžiu – aš jų neturiu!
Turbūt manyje dar ledai neišplaukę,
Kad tavo glėby aš ištirpt negaliu?

Atvirai tau sakiau – sparnų sau nepiešiu:
Tik tam, kad pradėčiau „falšyvai“ skraidyt.
Abu mes vienišiai, o būdami dviese –
Tik leidžiam savo sielų maištui nurimt...
Besparnis angelas

2007-06-08 00:33:52

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2007-06-08 22:22:19

Tu man – na tarsi momentinis veidas, -> „na“ nereikalingas, o jei jau manot, kad būtinas, tai tada kablelio po jo reikia;
skaudus ir praradęs viltį, laikykitės

Vartotojas (-a): Sodininkas

Sukurta: 2007-06-08 12:06:04

Pritariu Medžio vertinimui. Tačiau reikėtų pašalinti aritmiją kai kuriose eilutėse ir atsisakyti žodžio "falšyvai", suradus jam lietuvišką atitikmenį. Sėkmės :)

Vartotojas (-a): Baltas lapas

Sukurta: 2007-06-08 10:53:40

Koks atsakykymas būti galėtų, koks tiktų?
Tu nuspręsi pati, nors ir neleisčiau aš Tau.
Gaila, iškeitei sparnus į plastmasines rožes,
kurios primena tai ir neleidžia vėl skristi...

Nesakyk neturiu - kai niekas tuo netiki.
Juk negali, tai kas degina imt ir užšalti.
Neužšaldyk jausmų - leisk jiems vilnyti.
Tai jie suliepsnoja ir sudegina dviejų viltį ...

Vartotojas (-a): Vynas

Sukurta: 2007-06-08 10:10:09

Teisingai, pakankamai aiškiai išreikšta mintis.

Vartotojas (-a): Brolis

Sukurta: 2007-06-08 09:12:14

„Abu mes vienišiai, o būdami dviese -
Tik leidžiam savo sielų maištui nurimt...“
Puikus kūrinėlis. Labai patiko. Pasiimu. Ačiū. Sėkmės.

Vartotojas (-a): Besparnis angelas

Sukurta: 2007-06-08 00:34:03

Žinau, žinau visiems, kurie skaitė užkliuvo žodelis - „falšyvai“ ... Priimkit šį eiliuką kaip paprastą kalbėjimą, tokį, koks egzistuoja mano realybėje, kuomet aš tiesiog kalbu be jokių poetinių įmantrybių... :)