Padėk man, žeme, rasti viltį,
Suprast save, kitus užjausti.
Padėki imant pirštų neapsvilti,
Kad niekada nepanorėčiau bausti.
Nors vieną lašą man ramybės
Ir nuolankumo mažą saują
Iš šulinio gilaus, nežemiškos dorybės,
Kad vėl pradėčiau dieną naują.
Kad aš nebūčiau abejinga
Visiems, kas prašosi pagalbos.
Nenoriu jaustis aš skirtinga,
Nemėgstu, kai aplinkui sklinda kalbos...
Atverki, žeme, puslapį iš naujo,
Kur aš kita, kaip po lietaus atgimus.
Ir nesvarbu – aš čia ar už Pusiaujo,
Ar žemėje, o gal seniai jau mirus...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-02-19 19:04:04
Kaip man padėti tau, jei tu mane trypi.
Aš tegaliu patarti atsispirti ir lėkti ...
ten. kur bus geriau save sutikti
tokią, kokia Tu jau visiems esi ...ir būsi
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2007-02-19 17:16:43
" Juk klystame laukdami ateityje mirties: didžioji jos dalis jau- praeityje, nes prabėgusi gyvenimo tarpsį valdo mirtis".
SENEKA
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-02-19 17:06:32
O štai ir Tavo eilėraštis pilnas šviesių minčių ir meilių žodžių žemelei motulei... ji viską priima nuramindama ir paguosdama -gilios mintys,skausmingi atodūsiai - labai žmogiškas gražus kūrinys...