Padėk man, žeme, rasti viltį,
Suprast save, kitus užjausti.
Padėki imant pirštų neapsvilti,
Kad niekada nepanorėčiau bausti.

Nors vieną lašą man ramybės
Ir nuolankumo mažą saują
Iš šulinio gilaus, nežemiškos dorybės,
Kad vėl pradėčiau dieną naują.

Kad aš nebūčiau abejinga
Visiems, kas prašosi pagalbos.
Nenoriu jaustis aš skirtinga,
Nemėgstu, kai aplinkui sklinda kalbos...

Atverki, žeme, puslapį iš naujo,
Kur aš kita, kaip po lietaus atgimus.
Ir nesvarbu – aš čia ar už Pusiaujo,
Ar žemėje, o gal seniai jau mirus...