Lemtis

Jau nieko negaliu pakeist,
Kažko nyku ir širdį maudžia.
Galbūt už nieką ir neteis,
Bet juk ne tai dabar svarbiausia.

Kai jau vis vien ką žemėj padariau
Ir ką galėjau padaryti,
Kai nebesidžiaugiu daugiau
Lyg išmaldai dar duotu rytu.

Kada lemtis baisia jėga
Metus tarsi sekundes žarsto
Ir nenumaldoma ranka
Ryžtingai vedasi link karsto...
                      seniokas
 

DIEMEDŽIU ŽYDĖSIU

Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai. –
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi – –
Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga...
Aš diemedžiu žydėsiu – –
       Salomėja Neris

Susitikimas

Argi verta, beverta prikelti
Tai kas liko su metais toli...
Ar jauti,
Kaip lengvai savo kaltę
Tu dabar pripažinti gali?
 
O ir aš
Jau seniai nebemoku
Ašaroti dėl savo dalios.
Nors sapne
Vis girdžiu tavo juoką,
Lyg varpelį gimtinės keliuos...
Tai ne tu...

Aš jaunystę sapnuoju –
Pilną saulės, ugnies, vyturių...
Jai už viską, kas buvo, dėkoju
Ir todėl –
Tau be skausmo tariu:
 
Nežadėk man širdies, išsvajota,
Reikia eiti
Savaisiais keliais, -
Ir skambiausia daina pakartota
Savo buvusio grožio neskleis.
                          (V, Giedra)

Ką galime  ir ko negalim rinktis
 
Mes galim rinktis prekę parduotuvėj,
Kavinėse mūs paslaugoms – meniu,
Kelionei rinktis laivą ar lėktuvą.
Net žmogų galim rinktis tarp žmonių.
 
Mes galim rinktis manieras ir stilių,
Viengungiais būti, apsikraut vaikais,
Mes galim riktis triukšmą arba tylą,
Rimtai gyventi, užsiimt niekais.
 
Mes galim juoktis, galime raudoti,
Ir žemintis, ir elgtis išdidžiai,
Mes galim priešintis ar pasiduoti,
Net mirtį gali pasirinkt savižudžiai.
 
Mes galim tą atmest, o tą priimti:
Ir ką parašom, galime išrint,
Bet mes negalim, kada norim, gimt
Ir motinos negali pasirinkt.
 
Negalim pasirinkt kitos gimtinės.
Jinai viena. Jos niekas neatstos.
Ji mūsų meilės ir kančių šaltinis.
Kas ją praras - neįsigis kitos.
              A. Baltakis

Gyvenimu skųstis tikrai negaliu.
Mane daug kas myli, aš daug ką myliu.

Turiu aš kam ranką širdingai paspaust,
Turiu prie ko galvą nuvargęs priglaust.

Ar daug žmogui reikia? Tik duonos riekės,
Tik vandenio tyro, tik savo kertės.

Tik darbo, kurs mielas. Šiek tiek šilumos.
Ir tai - tik todėl, kad nejaustum žiemos.

Ar daug žmogui reikia? Žolės po medžiu.
Žvaigždelės vienos tarp daugybės žvaigždžių.

Beribėje jūroje reikia bangos,
Užtykštančios tau ant krūtinės nuogos.

Ar daug žmogui reikia? Padangės taikios,
Kurioj ne bombonešiai - paukščiai lekios.

Tarp daugelio žemės vingiuotų kelių -
Vienintelio kelio. Nereikia kelių…

Kad žemę mylėtum, nekeiktum dangaus,
Dar reikia - nors vieno - bičiulio brangaus.

Ar daug žmogui reikia? Aš galvą suku…
Ir maža, ir daug… Atsakyti sunku…
            A. Baltakis

ATLANTO NUGALĖTOJUI
Vandenyno demonai nubudo, –
Gena, gaudo plieno paukštį baltą.
Alpdamas girdi staugimą gūdų, –
Tai mirtis... Junti jos kvapą šaltą.
Tau sparnus ledų ledai sukaustė,
Žvarbios vėtros širdį surakino. –
Tai gamta sujudo keršyt, bausti, –
Kam išplėšei mįslę vandenyno.
,,Skriski, sakale, per kaukiančią bedugnę!“ –
Daug balsų per naktį nuaidėjo. –
,,Šąlame! – Gyvybės nešk mums ugnį!“ –
Silpnajėgiai šaukias Prometėjo.
Ir mirties ledinės nepabūgęs,
Plieno paukštis per bedugnę skrenda.
Tegu audra, tegu vėtra stūgaus! –
Jis pasieks gimtosios žemės krantą!
       Salomėja Neris

Šviesa ir šiluma
Gyventi eidamas, žmogus
Aplink vien šviesą mato:
Jis tiki laime ir smagus,
Jog žmonėse ją rado.
Ir trokšta įkaršty minties
Priglaust pasaulį prie širdies.
 
Bet vos pamato iš arti,
Jog viskas – žema, menka,
Grūmojančių žmonių spūsty
Ir pats sugniaužia ranką:
Širdis – šalta ir uždara,
Ir meilės karščio nebėra.
 
Ne visados tiesų skaisčių
Sulaukiam iš likimo!
Palaimintas – širdies karščiu
Nepirkęs pažinimo!
Blaivia mintim tu nuolatos
Žabok veiksmus širdies karštos/
      (Šileris)

 
Kartą išmintingas žmogus pasakė: „Pasaulyje yra trys dalykai, kuriais grindžiamas mūsų gyvenimas“. Ne paslaptis, kad skaičius 3 yra stebuklingas ir turi įvairių reikšmių. Sužinokite 3 dalykų taisyklę ir ji padės jums gyvenime.
Žmonės, kurie žino šią taisyklę, atranda visatos paslaptį ir nukreipia savo mintis teisinga linkme.
3 dalykai, kurie negrįš: žodis, galimybė, laikas.
3 dalykai, kurių negalima prarasti: garbė, ramybė, viltis.
3 dalykai, kurie gyvenime yra vertingiausi: pasitikėjimas, tikėjimas, meilė.
3 nepatikimi dalykai: sėkmė, galia, likimas.
3 dalykai, apibūdinantys bet kurį žmogų: pasiekimai, sąžiningumas, darbas.
3 dalykai, naikinantys žmones: pyktis, alkoholis, pasididžiavimas.
3 dalykai, kuriuos sunku pasakyti: „padėkite“, „atleisk“, „myliu“.
Laikykitės šių taisyklių ir mėgaukitės brangiomis akimirkomis!

Omaras Chajamas   RUBAJATAI
 
Mes - vargo praraja ir džiugesys saulėtas,
Mes - prievartos šaknis ir teisingumo žiedas.
Mes - niekšai ir dori, mes taurūs ir žemi,
Mes - pasakų taurė ir veidrodis dulkėtas.
 
Iš kurgi ši būtis - platybė vandenyno?
Dar žmonės jos tamsių gelmių neišmėgino.
Kiekvienas sakė tai, kas buvo naudingiau,
O kaip yra tikrai, taip niekas ir nežino.
 
Kai lieka nebe daug mįslių šioje būty,
Vienodai ir džiaugies, ir nuoskaudas kenti.
Mes gavom neilgam, kas gera ir kas bloga,
Ar gydysies, ar ne - liga praeis pati.
 
Jei visa, ką laimi, vis tiek išblaško vėjai,
Labai nesigraudink dėl to, ko nelaimėjai.
Gyvenimas, matau, ne vaškas tarp delnų -
Neperminkysi jo, kaip pats įsinorėjai.
 
Nepavydėk, jei ką regi turtingą, didį -
Saulėtekį visad saulėtekis palydi.
Gyvenimas - tai lyg atodūsis, tu jį
Akimirkai gavai - tik nuomot, ne valdyti.
 
Kur rojus, pragaras? Sakai, danguj, aukštai.
Aš įsitikinęs, jog melas visa tai.
Nes rojus, pragaras - tai ne visatos sferos,
Nes rojus, pragaras - tai sielos du krantai.
 
Ką regime aplink - tik išviršės tėkmė.
Lig dugno po bangom - dar didelė gelmė.
Tikrove nelaikyk ryškaus pasaulio vaizdo,
Nes neįžvelgiama slapta daiktų esmė.
 
Kur meilės žodžių daug, ten meilės nebėra.
Iš plieskiančių anglių išsivadi kaitra,
O meilė nei sapne, nei budint nesibaigia -
Ji dieną ir nakčia vienoda ir tikra.
 
Tu meilės nemaldauk pamilęs be vilties.
Nedūsauk po langais, kur niekinamas jauties.
Būk laisvas, išdidus kaip vargeta vienuolis -
Gal ranką vienąsyk ir meilė tau išties.
 
Lyg rožės mylimos nė vienas nepalytės,
Nepersidūręs sau lemties dygliu širdies.
Net šukos - tik už tai, kad garbaną paglosto -
Išpjaustytos kiaurai, dantis šalia danties.
 
Pasauly pramaišiui kas gera ir kas bloga.
Primūrys, pristatys, po to vėl griauti šoka.
Tu džiaukis šia diena, neverk dėl praeities,
O sielotis, kaip ryt gyvensim - dar ankstoka.
 
Mes amžių paslapties nežinom - aš nei tu.
Nerasime vardų žvaigždynam - aš nei tu.
Mes kalbamės abu pro skraistę. Ji nukris -
Ir dings, ką ligi šiol vadinom "aš" ir "tu".
 
Kiek mirksnių tau gyvent - seniai lemtis atskaitė,
Tad nė vienam iš jų neduok liūdnai praeiti.
Gyvenimas yra brangiausia, ką turi -
Ir jis praeina taip, kaip tu jį pats praleidi.

Sonetas
 
Išdegęs laukas su laiku atgyja
Ir vėl banguoja pasėliu vešliu;
Nukrinta žemėn lapai surūdiję,
Išsenka vandens ežerų gilių;

Didingi laurai su laiku nuvysta,
Pavasario sulaukia vėl žmogus;
Atsikelia tasai, kuris paslysta;
Širdis pamiršta su laiku vargus.
 
Valstybės dingsta nuo pasaulio veido
Ir su laiku lyg dūmas išsisklaido,
Jų vieton naujos gema pamažėl;
 
Taip viskas nuolat mainos ir kitėja,-
Vien tik laikai, kurie yra praėję,
Atgal sugrįžt nenori kažkodėl.
      Kamoensas