VISI MES EINAM TUO PAČIU KELIU 

Nei man verkt, nei šaukti, nei gailėtis, 
Viskas baigsis obelų pūga. 
Tartum klevas, vystantis prie klėties, 
Jaunas jau nebūsiu niekada. 

Tu širdie, neaudrinsi jau kūno, 
Paliesta pirmuoju šalteliu, 
Ir šalis baltų beržų kartūno 
Nebvilios bastytis be kelių. 

O dvasia klajūne! Lūpų ugnį 
Tu rečiau pakurstai, vis rečiau. 
Kur jausmų putojanti bedugnė, 
Kur šviežumas mano, kaip anksčiau? 

Aš dabar ir norais jau šykštuolis. 
Gal būtis tik sapnas nebūty? 
Tartum aš ant rausvo žirgo šuoliais 
Pralėkiau pavasarį anksti. 

Visa, visa žemėje supūna, 
Lapų varis ima tyliai birt... 
Amžinai palaimintas tebūna, 
Kas atėjo pražydėt ir mirt.

S.A.Jeseninas 
Vertė J.Marcinkevičius

Tau
 
Jei tapsi tu
Kalnų viršūne, -
Rūku baltuoju būti aš galiu...
Tau būsiu aš
Tyla svajinga,
Jei tapsi susimąstymu giliu.
 
Jei tapsi tu žaliąja pieva,
Aš būsiu tau
Gaivinančiu lietum.
O jei tu netikėtai
Tapsi jūra,
Pavirsiu aš krantu.
 
Nešu
Aš laimės pradžią –
Nėr liūdesio, nebėr vargų visų.
Jei kaip daina
Tu suskambėsi, -
Žinok, aš tavo žodžiuose esu.
 
O jei mane nutildys laikas,
Tu būsi man prasmė visa.
Jei tu pabusi tarsi rytas, -
Kaip saulė būsiu,
Kaip šviesa...
     (Nabi Chazri)

Eldoradas
 
Išdidus ir smagus,
Per girias ir laukus
Bėru žirgu riteris jojo,
Apie aukso dienas
Jis dainavo dainas
Ir visur Eldorado ieškojo.
 
Jis keliavo ilgai,
Jam pražilo plaukai,
Šešėlis jo širdį jau dengė,
Bet vaidenosi jam,
Paladinui senam,
Tolima Eldorado padangė...
 
Ir pakėlęs akis,
Vieną kart mato jis
Piligrimą - šešėlį prie kelio,
Ir jam sako: - Brolau,
Kaip man rast pagaliau
Eldorado užburtąją šalį?
 
Jok devynias dienas,-
Jam atsakė anas, -
Kur šešėlio ranka tave veda:
Už mėnulio kalnų,
Už jo klonių liūdnų,
Tu surasi tikrai Eldoradą.
           (Edgaras Po)

1

Aš kadais šventai tikėjau meile -
Aš buvau tikėjimo kvailys,
Rast norėjau tokią pačią kvailę.
Aš kadais šventai tikėjau meilę:
Pasaką nežemišką ir dailią…
Jos pažeisti niekas neišdrįs.
Aš kadais šventai tikėjau meile -
Aš buvau tikėjimo kvailys.

2

Aš dabar esu labai protingas –
Skeptiku pakrikštinau save.
Nors tikėjimo ir meilės stinga,
Aš dabar esu labai protingas,
Šalto liūdesio erdvėj sustingęs,
Ašarom ledinėm akyse,
Aš dabar esu labai protingas -
Skeptiku pakrikštinau save.

Vytautas Mačernis
Šarnelė, 1943.XII.10

Viltis

Svajoja ir viliasi žmonės visi
Palenkt sau likimą aikštingą,
Jiems žėri viltis, kaip palaima šviesi,-
Gyvenimo trokšta laimingo.
Ateina nauji vieton metų senų,
O žmonės vis laukia geresnių dienų.
 
Viltis žmogų lydi šios žemės keliais:
Žiedais vaiko taką ji barsto,
Jaunuolis susižavi jos spinduliais,
Senelis ja guodžias lig karsto...
Nors žemės kelionę nutraukia mirtis,
Tačiau su kapu nesibaigia viltis.
 
O ne! Ne, bepročių tuštybė – viltis,
Ji polėkiais dvasią nužymi.
Ne veltui mums kužda širdies išmintis,
Jog tikslui didingam mes gimę.
Klausyk, ką tau sako šis balsas širdies:
Viltis – nepakeičiamas dėsnis lemties!
         (F, Šileris)
 

Meilė gali visokia būti:
Ir lašu, ir jūra banguota...
Man pasiūlė meilės truputį,
Sako: imkis, kiek atmatuota.
Pasitraukiau tuščiom į šalį
Iš tenai, kur meilę dalino...
Aš paliksiu ir tą lašelį,
Jei nespėsiu rast vandenyno.
     (V. Giedra)

Naktini vėjau, ko verki?
Ko lyg beprotis tu blaškaisi?..
Kokių laikų sakmes seki,
Tai gailiai kaukdamas, tai klaikiai?
Visiem suprantamu balsu
Kalbi apie slaptingą gėlą –
Ir neretai verksmu baisiu
Staiga tau atsiliepia siela!..
 
O, nedainuok šiurpių dainų
Apie chaosą prigimtinį!
Kaip godžiai siela klausos jų,
Lyg savo pirmą meilę mini.
Ji veržias iš būties valdų,
Ji neaprėpiamo panūdo!..
Nežadink miegančių audrų –
Juk po jomis chaosas juda!..
    (Tiutčevas)

Jaunuolis myli mergaitę,

Bet kitas ją žavi, deja;

Tas kitas pamilsta kitą

Ir veda netrukus ją.

 

Iš apmaudo teka mergaitė

Už sutikto pirmo žmogaus;

Nuliūdęs jaunuolis blaškos,

Kankinamas skausmo sunkaus.

 

Sena tai pasaka, betgi

Dažnai ji kartojasi čia;

Ir kam išgyventi ją tenka,

Tam širdį sudrasko kančia.

        (H. Heinė)

Koptų daina


Eik, širdy įžiebęs viltį,

Kol dar jaunos kojos miklios!

Mokykis, kol nevėlu!

Leidžiasi lemties svarstyklės

Vienu visada galu.

Tenka smukti arba kilti,

Pralaimėti ar laimėti,

Viešpatauti ar tarnauti,

Džiūgauti arba kentėti,

Kūju būt ar priekalu.

                  (Getė)

Kvaila istorija

Juk esti valandų, kai liūdesys,
Net nežinia dėl ko, ateina pas duris
Ir beldžias, prašosi tavin,
Jog nejučiom iš lūpų tau prasiveržia daina,
Tokia skausminga ir liūdna,
O tonai krinta vis duslyn.

Ir pasirodo tau gyvenimas tada
Toks menkas, nuobodus.
Ir žemėj čia Tu nieko jau džiaugsmingo nerandi –
Ir juo sunkiau, nes po mirties
Taip pat nelauki nieko jau ir netikies…
Tik mirga akyse vorai žali.

Bet… Kas gi bet?.. Norėtum dar ramint save,
Tačiau iliuzijos sudužę, jų daugiau nėra,
Ir nežinia, iš kur pasemt gyvenimui jėgų.
Bet, keista… pats savaime dingsta liūdesys,
Ir vėl džiaugies, ir vėl tikies galįs
Laikyt gyvenimą prasmingu ir didžiu.

Ir ta istorija kartojasi kas valanda,
Tikra istorija, bet ne mažiau kvaila.
Neniekinu aš žemės nei dangaus:
Bet, kol gyvens čionai žmogus,
Jis nesupras lemties ir kaip naktis niūrus,
Ir linksmas kaip diena nėžinomu keliu keliaus.
             
                    /Vytautas Mačernis/
Šarnelė, 1943.IX.6