Kai sunku, iš paskutinių jėgų bandyk
Atrasti kažką, kas šviesą atsineša –
Debesys dings ir siela ims šokti...
 
Pojūčiai pradės žaisti aplinkui,
Susiliedami į visumą atsiskleis
Energijos užtaisais - kupinais gyvybės,
Pakylėti jausmai apkabins tave...
 
Tai akimirka liksianti amžinai,
Jei tik reikės - primins apie save,
Tarp visų gausių pasirinkimų...

Pašaukęs save prie kūrybos išvengsi pasišlykštėjimo gyvenimu, nusibodus dienai netrokši nakties, nei sau būsi nepakeliamas, nei kitiems nereikalingas. Daugelis norės su tavimi draugauti, prie tavęs šliesis kiekvienas geras žmogus. Dorybė niekuomet neglūdi nežinoma, bet skleidžia savo signalus. Kas bus vertas, suras ją pagal pėdsakus. Mat kai visiškai nenorime bendrauti, atsisakome žmonių ir gyvename tik atsigręžę į save, vienatvę be kūrybos lydi neturėjimas ką veikti. Pradedame vienus pastatus statyti, kitus griauti, mažinti jūrą, vesti vandenį sunkiai pereinamomis vietovėmis ir blogai paskirstyti gamtos mums duotą sunaudoti laiką. Vieni jį taupome, kiti švaistome, treti taip leidžiame, kad galėtume suskaičiuoti, ketvirti — kad nieko neliktų. Tai bjauriausia. Dažnai nukriošęs senis neturi kito ilgo gyvenimo įrodymo, tiktai amžių.


Ištrauka iš ''Apie sielos ramybę'' Lucijus Anėjus Seneka 

Formuoti įpročius ten, kur reikia, o visur kitur elgtis kuo įvairiau.

 



 

 

https://www.youtube.com/watch?v=yRyMoyRPrr8&list=PLnqn3r_vu_Yj4-r0-CY036DjFMb_pudqA&index=43

Jei galėčiau pasukti gaublį,
Atsisukčiau ten, kur šilta,
Kur naktimis žvaigždės
Susirenka pašviesti danguje...

https://www.youtube.com/watch?v=LsnFvEQYJPU&index=5&list=PLnqn3r_vu_Yikc9aDgfh31LKEQEtZopCd

Patikėjęs likimu ar tik netapsi kvailu?...

Atitinkama būsena atitinkamu metu būna vis kitokia.