Neišrėksiu aistros užsilipus ant kalno kaip vilkė,
Nes tik Rojaus miškuos susitiksiu su savo Vilku.
Kas aistros ugnyje vieną sruogą nors gavo nusvilti,
Iki grabo lentos virsta smilkstančiu sielos gasiru.

Praeis ruduo, toks verkiantis ir liūdnas,
žiemos suktinį baltą snaigės šoks,
ir kai išgersime nostalgiją lig dugno,
sugrįš pavasaris ir skardžiai nusijuoks...

Kaip greit prabėgo vasara,
Laukais sunokusių rugių
Sušokusi tik vieną šokį,
Lotynų Amerikos ritmu...

kaktusiukas

Anzelmutė 2010-09-13 07:59:37
MEILĖ

Išveja basą į gruodą,
Tu - išdidi, viską pakeli.
Išbara lyg pajuodėlę,
Auksines pasagas pakali.

Krykštauji lyg mergaitė,
Krūpčioji naktį nykią.
Būni turtuolė, bekraitė…
Laimina tie, kas sutiko.

Spurdi kertelėje sielos,
Žavi visko sutvėrėja,
Jausmo kuodelį suvėlus,
Palieki atminčiai strėlę.

Tu - nebyli ir lyg aidas
Iš amžinybės atsklidęs.
Žodis - tik penkios raidės,
O širdyje - gilios brydės…


Galiu tik taip komentuoti šią nuotrauką. Grožis!

http://www.kaveikti.lt/index.php?page=details&id=8202
http://lt.wikipedia.org/wiki/Hid%C5%BEabas
Vidurdienio saulė
kepina smėlį
piramines ir Nilą
Dykumoje smėlio audros.
Kupramugariai iš lėto pėdina
Abejingi karščiui
Neišsiskiriantys, apsivilkę hidžabais
Bėga laikas smėlio laikrodyje

keli lašai dabarties ilgos kopos iš vakar
esi per toli visada per toli net tada kai šalia
kai ryto rasa neša kvapą barchanų
o vakaras supina kojas smėlio spygliais
- - - - - esi per arti kai paklausi
ar tikiu tavimi - - - - - - - - -
anoj pusėje kopos mažas paukštis-drugys
geria nektarą dykumos rožės
ir iš jos nėra išėjimo

Gondola tyliai slysta vandeniu
Virš galvos skrenda išdidžiai
Sparnuotasis Venecijos liūtas
Tuojau prasidės.....

Rankose laiko papirusą
Kas supras tą keistą ženklų kalbą?
Dožų rūmai
Laikas užsidėti kaukę

Poros sukasi, šoka,
Nors nepažįsta viens kito
Kaukės dengia jų veidus
Nors akys išduos

Už kolonos, su apsiaustais,
Stovi dviese
Aptarinėdami planus
Kelionės neišvengiami pavojai

Ar arabai atskleis
Ženklų kalbą?
Tebūnie atskleita paslaptis
***

Lyg seną nutrintą albumą
Dienas laikas vystantis varto.
Tavęs gal visai nė nebuvo,
Tik vėjas dar sušnabžda vardą.

Po kojom su lapais jis gula,
Voratinkliais draikos prie veido,
Varpais gaudžia: buvo-nebuvo
Ir meile užlieja iš karto.

Tarsi uždangai griuvus jausmų
Plaukia žemė su tavo vardu...

Neslėpsiu, laukiau rudenio, ryškaus, spalvoto,
Jo šėlsmo, auksinių lapų siautulingo šokio,
Kad iš galvos mintis aptingusias iššluotų,
Tik džiaugtis pamiškės migla dar neišmokau.

Gerai ir ramuma, jos kartais lyg ir lauki.
Blogai, jeigu svečiuojas per ilgai,
Kai naktimi ledu sustingsta tavo laikas
Ir smelkiančios tamsos pilni namai.

Ruduo ruduo, dvilypis jausmas širdį slegia,
Kai reikia taikyt priešingas mintis –

Stiklo šukės
Kaktusas pražydo purpuru
Tu man dovanoji raudoną rožė,
bet spygliai skaudžiai duria
Kodėl viskas taip skaudina?
paimu pušies spyglį
turbūt irgi smeigs
Bet ne! Kodėl ne?....
turbūt nenori, kad ant
kruvinos žaizdos
užkristų ašara skaudi
Ačiū tau, kad neįskaudinai
erškėčių adatom
net šilko siuviniuos...

kad jei jau gyveni, tai nugyventi prasmingai, 'stengtis mylėt, garbingas būti'
lūpose lai būna dykuma
prieš bučiniams į jas susigeriant
kovą iliadų odisėjų klajones
paskolino dievai kaimynams
kauliukais vyšnių prisirpai

kai mintys liejasi kaip akvarelė
gomurį užspaudžia gervių klyksmas
spalvoti išplaukia laivai

išblukusiais veidais