Puodelyje arbatos
Šoka fėjos mažos
Sukasi lengvutės
Tik joms žinomais judesiais
Plaukuose gelės iš pasakų miško
Kurios kvapais žavi jausmus
Sukasi sukasi jos palengva
Leidžiasi žemyn
Kol išnyksta miško tankmėje
Arbatžolių paslaptyje
Žavėdami jausmus kvapais

Vėduoklės, balkonai vijoklių

Merginos buvo – lieknos pušys,
Ir karštos, tarsi krosny malkos,
Niūniuodavo dainas, lyg ošdavo,
Kvepėjo jų plaukai paslaptimis…

Tarsi nuojautos šauksmui kaskart paklūstu –
Priglundu aš įkaitusiais skruostais prie ledo.
Išsiskleidus žiedams purpuriniams granato
Po pražydusiais medžiais priklaupęs svaigstu
Ties riba padalinęs ištirpusį kūną.
Negaliu patikėt – taip nebūna, nebūna...

Ak, brangioji Lietuva, aš jį mylėjau
Svajojau apie artėjančius susitikimus
Saulė švelniai glostė švelniais spinduliais
Mus, ant Neries kranto

O tu mane palikai
Atėjai ir pasakei sudie amžiams
Kai pavasaris tik budino jausmus
Parke, prie Vilnelės

Ir gerai, tebunie taip...
Numalšinsiu deginantį skausmą
Už upės pradėsiu naują gyvenimą
Kažkur pietuose

Kartais einame tam, kad sugrįžtume
Marmurinių statulų takais,
Jei nestabdo – surandame mišką
Ir vilkolakiais staugiam girtais.
Kartais priekaištais vejamės tiesą.

Esi paslaptis, ir mano šnabždesį apie Tave atpažins ...

Mano gyvenime praūžei lyg skvalas,
To ko troksti, visuomet gauni
as- ne isimtis
Nors širdyje tu tikras intelektualas


buvau kaip vasaros vėjas nerupestinga
Bet tu privertei mane uzaugti
Tau tai buvo lyg zaidimas, ir as zaidziau
nors juk nieks nelaimejo

Pavogei bučinį, skirtą mylimajam
tau ištikimybė- ne vertybė

Laiku as pabegau,
nors mintys gryzta vis prie taves
Juk norėčiau dar susitikti sniege

Pagunda valdo kūną
Bet protas draudžia sau troškimus
ak, tebunie kaip bus
Nors svajose mes dar pasimatom.....

Aš tau esu paslaptis,
Tu man - lyg viduramžių mistika

Lyg Valkirija ant vilko

tik troškuliu galiu tave nugirdyti
kol akyse paliks po kiaurą dykumą
tik šnabždesiu gali mane nutildyti
bet gryno oro plaučiuose neliko

Stovėjom stotelėj. Atvyko autobusas ne tas, kurio laukiau, bet į jį įlipai tu, tad nieko nelaukus aš iš paskos. Žvelgiau į tavo nugarą, trokšdama kad tu atsigręžtum.... Pusvalandis muzikos ir važiavimo link namų, kokie gražūs, ilgoki tavieji plaukai... Paskutinė stotelė, ir tu joje taip pat išlipi. Pamatau tavo veidą, bet manęs tu nematai. Pasukam saais keliais, nusivylusi, kad net nežinau tavojo vardo. O gal kada nors, kur nors?.. Kas žino, bet gali būti per vėlu

Bet tai visa vėliau. O dabar dar ruduo.
Šitas vėjas tau padeda jausti, kad dar esi gyvas.
Ir dar siela tavy. Ir žvaigždėta naktis su audrom
Kuriose mano akys. Šiaip mėlyna, juoda beveik
Upės kyla.

Užmerkusi akis, aš matau tave, kai atsimerkiu- aš pasiilgstu tavęs

Pakelk sušlapusius lapus nuo upės
vysnios ziedlapiuose tu pradingai... Degė ugnis mėlynai
Skonis lyg vyšnios- ar tau patinka?

Juk tuomet patvins Šešupės slėnys,
Klevas saulę palydės prie vartų,
Naktys bus per trumpos mėnesienom,
Rytas bus ištaręs tavo vardą...

Žarijos puošė plaukus,
Karčios šermukšnio uogos
Krito į delnus,
O skara nuslydo, neatlaikiusi
Tavo žvilgsnio.

Į tavąją širdį jis skuba
Ir liejas jausmai lyg lava.
Nors žemė jau pakeičia rūbą,
Širdyj dega meilės spalva.

Bet štai veidrodis rodo, kad aš stoviu viena.
Lygtais lūpomis šypsaus, o sieloj liūdna.
Nusiimsiu karolius, geriau padėsiu į skrynią.
Siūlas trūko... ašaros mano karoliais pabyra.

Medžiai linguoja vėjyje
Ruduo saulės atokaitoj
Papuošia lapus auksu
Žiba, spindi
Rudenį lapai tampa auksiniais,
Kiekvienas medis - lyg karalius
Turtingas ir ryškus
Tačiau juk auksas yra nelengvas
ir numeta lapelius palengva
Auksinius, spindinčius
Ir medis lieka nuogas pre šalčius
Kol ateis pavasaris
Ir augins naujus, žalius lapus,
Kuriuos ruduo vėl apdovanos auksu...