Pasibaisėjau –  kas gi darosi mūsų svetainėje? Kyla mintis – laikas užbaigti rašymą. Negana, kad įkelia per parą savo kūrinius ne daugiau 10 žmonių, skaitytojai perskaito, bet nesugeba net žodžio raštu išlementi. Vakar įkėliau eilėraštį, skaitytojų atsirado, bet taip ir nesulaukiau atsiliepimų. Galvoju, nejaugi taip prastai rašau? Kai toks atsinešimas – ir aš nevertinsiu kitų autorių kūrybos...Ir ko pasieksiu? Ogi ieškosiu kito kelio, kitos vietos savo kūriniams.
Mieli skaitytojai, jei jums patinka svetainė ir norite ją atgaivinti, nepatingėkite – parašykite bent kelis žodžius ką manote apie kūrinį, tai bus paskata rašantiems ir vėl sužaliuos žalia žolė (Jei jums ji patinka). Daug autorių paliko Žalią Žolę.
S u s i n a i k i n i m a s ...

Buvau užstrigusi. Pasikeitė svetainė, matyt karščiai kalti. Nudžiuvo žalia žolė, išretėjo. Ir likusiems nelabai įdomu, kas ką rašo.Perskaityti dar perskaito, bet nuomonės nepareiškia. Liūdna. Matyt laikas ir man išnykti iš šios erdvės, gaila. Liūdna, liūdna, liūdna...

Vėl sugrįžau. Ilgai nebuvau, nieko nerašiau, nieko neskaičiau. Kaip viskas pasikeitė. Žalia žolė kvepia vasara. Laikas eina. Su kiekviena diena artėjame vėl prie auksinio rudens. Ir kiek tos vasaros...Daug dienų išbraukiau iš savo gyvenimo, jų jau nesugrąžinsi. Pradedu skaičiuoti naują laiką. Gal nenuvils?

Praėjau pragarą. Ir dabar dar stoviu jo prieangyje, bet tikiu su nauja žalia žole, su baltais nuo žiedų sodais, sugrįš man jėgos, kurias duoda gimtoji žemė. Tik nenuleisti rankų...kovoti už kiekvieną įkvėpimą. Iškvėpti galėsim ir privalėsim visi kai ateis laikas. Žinau, kad man dar ne tas laikas. Dar daug liko neišpildytų darbų. Aš žinau, aš – GALIU

Norėdama geriau pažinti mūsų protėvių gyvenimą, pradėjau gilintis į šalies istoriją, rinkti po kruopelytę medžiagą – mitus, legendas, sakmes. Tai atveria daug didesnes galimybes pajausti praeitį – žmonių būtį, mąstymą, išraišką, norus, svajones ir troškimus. Maniau, kad ir kitiems bus įdomu.Juk lietuviai visi. O kaip klydau. Matau, kad banalokas, tuštokas eilėraštis daug maloniau priimamas, nes įmantriau parašytas, paryškintas dirbtinėmis metaforomis nei surinktos į vieną vietą ir perteiktos istorinės žinios. Labai nusivyliau – niekam šito nereikia, neįdomu. Tai ir rodo vidinę žmonių kultūrą, jų gyvenimo būdą, galų gale jų meilę gimtajam kraštui,abejingumui. Paskui norim, kad mūsų vaikai mylėtų savo kraštą, didžiuotųsi savo protėviais, o ne bėgtų iš šalies, keikdami valdžią. Juk tai išryškėja mūsų pažiūros, kurias vaikučiai labai greitai sugeria, materialėja, nelieka nieko švento.Šalis, kurioje jie gyvena, tampa tik urvas be žydro dangaus, paukščių čiulbėjimo, pievų gėlių. Nes tai neduoda materialinės naudos – reiškia nereikalinga. Nusprendžiau – įkelsiu iki galo paskutinę legendą ir nutrauksiu šį betikslį darbą. Man gaila savo laiko ir energijos, kurią skirsiu kam nors kitam. Tvirtai įsitikinau,nes skaito tik keletas skaitytojų, kuriems net sunku parašyti bent porą žodžių apie autorių darbus. Jei tu skaitai ir neturi ką parašyti, reiškia esi tuščia vietą be savo nuomonės. Manau, kad ir šitą mano išraišką niekas neskaitys. Pasirašiau tai pati sau.

Susispaudžiau į spyruoklę, susilanksčiau, kad nejausti išorinių smūgių kuoka per galvą, kad aplenktų skaudūs žodžiai, jau pažeidę mano sielą ir nusinešę viltį. Dar keli tokie smūgiai ir manęs nebebus: išnyksiu, ištirpsiu su ryto migla ir iškrisiu rasa, kad bent taip galėčiau atgaivinti šviesius jausmus ir gėlių žydėjimą. O sako, kad grožis išgelbės pasaulį. Nė velnio, jo niekam nereikia, tik akims paganyti. Vidinis pasaulis kiekvieno asmeninis reikalas ir niekam tai nerūpi.

Gamta sukūrė mirtį, kad turėtų daug gyvybės.
J.V. Gėtė

Gyvenimas daug atima,bet dar daugiau jis duoda

Pasauly, ko nebūtum radęs tu, aš neradau

Vytautas Mačernis

Grėsminga jūra ropščiasi prie jūsų smėlėtos papėdės
Oskaras Milašius

Visam pasauly esame tik mudu,
kaip smėlio jūroj du vandens lašeliai
Adomas Mickevičius