Galima kitam protingai patarti, bet negalima kito išmokyti protingiau elgtis. F.de Larošfuko
truputis aistros protą aštrina, daug – slopina. Stendalis.

Pasirūpink savo MINTIMIS, nes jos tampa ŽODŽIAIS.
Pasirūpink savo ŽODŽIAIS, nes jie virsta JAUSMAIS.
Pasirūpink savo JAUSMAIS, nes jie tampa ĮPROČIAIS.
Pasirūpink savo ĮPROČIAIS, nes jie suformuoja CHARAKTERĮ.
Pasirūpink savo CHARAKTERIU, nes jis yra tavo LIKIMAS.
O tavo LIKIMAS ir bus tavo GYVENIMAS ...ir...
Dalai Lama.

Ne mes priklausome praeičiai, praeitis priklauso mums.
Mary Antin, amerikiečių rašytoja.

Ar pažįsta žmones tas, kuris nė karto nemąstė apie pinigus, garbę, įtakingus ryšius, pareigas?
F.Nyčė

Supratau, kad neturiu sugebėjimų rašyti, šlubuoja eilėdara. Turbūt taip ir nesugebėsiu save griežtai įrėminti į tas eilėdaros nustatytus reikalavimus.Na , negaliu aš savęs taip prievartauti, o svarbiausia – n e n o r i u. Nenoriu įvelti į savo liūdesį ir skaitytojus, kurie kenčia dėl to "šalto rudens lietaus" net iki penkiolikos dienų, kol plaukia blankūs mano sonetai. Jaučiu, kai kurie apsidžiaugė, neberadę tų mano blankių dejonių. Turiu būti dėkinga, kad iškentė net trylika mano sonetų iš rudens vainiko.Suprantu, jei būtų vienas, perskaitytų ir nebūtų tokios pilkumos, o čia visi 15.Sau pažadu – neberašysiu vainikų, nebent tik sau, nebeliūdinsiu skaitytojų ir nebarstysiu miltais jiems galvų. O rašyti vis tiek norisi. Daugiau rašysiu tik sau.Kvaila, bet parašiau ir atrodo kiek nusiraminau. Žinau, kad mano sapaliones niekas neskaitys, aš tai pasirašiau sau. Juk tai mano dienoraštis.

Tas,kuris pripila aliejų į lempą, pripildo savo namus šviesos.....K. Džibranas (Meilės laiškai)
Gyvenimas ne spektaklis ir ne šventė, tai – sunkus darbas.....Džordžas Santanaja.

Valia – tai silpną regintįjį nešantis stiprus neregys.
Arthur Schopenhauer.

Nulipdyti gražią skulptūrą ir įkvėpti jai gyvybę – kilnu, bet išugdyti jauną protą, savaip subrandintą jauną sielą ir įkvėpti jai tiesos jausmą – dar kilniau.
( V. Hugo )

Kai žmogus nudobs paskutinį žvėrį, užmuš paskutinį paukštį, pagaus paskutinę žuvį, apnuodys paskutinį vandenį, nukirs paskutinį medį, ištryps paskutinę žolę,– tik tada jis supras, kad pinigai nevalgomi. ( Šiaurės Amerikos indėnų išmintis)

Didžiausi žmogaus sunkumai prasideda tada, kai jis gali daryti tai, ką nori.