Nebuvau taip auklėjamas, jokiu būdu, ne... Bet gatvės įtaka, o vėliau ir pats gyvenimas padarė savas korektūras. Tad krikščioniškos tiesos, kuomet tau duoda per vieną skruostą, o tu turi atsukti kitą, man negalioja. Kaip ir tas, jog turi duoti durniui kelią. Praktika parodė, kad tie durniai anksčiau ar vėliau atsisėda ant sprando. Juk kvailiu galima ir apsimesti... Taigi, tokios tos gyvenimo realijos. Kita vertus, kaip atskirti tikrą durnių nuo apsimetėlio? Juk jei jis iš tiesų toks, tai besiveldamas su juo į diskusijas ir pats kvailai atrodysi.

Kvinta niekada nemiega... Tuo įsitikinau skaitydamas komentarus po savo eiliumi. Ir man buvo be galo malonu jausti jos dėmesį mano kukliai asmenybei. Dabar paaugau savyje, radau naujų kūrybinių galių, nes praturtėjau dvasiškai bei prasiplėtė mano, kaip autoriaus, akiratis. Smagu, kad yra žmonių, kurie netgi naktis gali prašviesinti...

Ach, toji nuotaika... Ji tokia nepastovi, kaip lietuviškas oras. Kita vertus gal ir gerai, juk galim parodyti įvairias spalvas...

Kita diena ir kita nuotaika... O juk lietus ar saulė mus įtakoja... Nesakykit, kad tai netiesa. Nušvito, dangus prasiblaivė ir mes kitaip reaguojam į aplinką, mūsų kitokie veidai, kitokios mintys. Tebūnie būna šviesu.

Išeinu. Kartais imu ir išeinu. Kur? Į save, bet šalin nuo kitų. Pailsiu? Nežinau... Veikiausiai ne, juk gyvenam tarp žmonių, kartu sprendžiam problemas, kartu būnam, mylim, kitus gal būt ne. Bet žmogus juk ne vilkas, ne paukštis, ne vienišas medis, jis tiesiog yra žmogus. Ir tuomet imu suprasti, jog tai, kas yra padaryta mano, kas pasiekta, yra ir kitų nuopelnas. Gal tai mano egoizmas? Gal tiesiog nenoras pripaižinti tikrovę? Viešpatie, kiek daug tų gal... Kas pasakys tiesą? Manau, kad tik aš pats. Po truputį imu suprasti, kad daugiau nereikia vienam išeiti. Na, bent jau išeiti su kuo nors kartu. Tada nekamuos juodos mintys, nebus liūdna, nebus sunku, nebus sudėtinga. Juk žmonės panašūs į skruzdėles. Esu ne kartą matęs, kaip jos padeda viena kitai tempti šapą, kartu kovoja, kartu stato. Viena skruzdė nepragyvena nė kelių dienų. Tokios realijos. Idomu dar ir tai, kad netgi kiekviena skruzdėlė turi kažkokį sau būdingą bruožą, netgi charakterio užuomazgas. Paradoksas - lyg ir turi kažką savito, bet kartu tai masė, tai grupė vabzdžių, kurie padeda vienas kitam. Išmokim tai...