Jei leistų ką iš ten parsigabenti,
Tu rinktum juoko trupinius nuo lūpų,
Juokingai prisimerkęs, susilenkęs, –
Ieškodamas tų trupinių tu klūpai.

Gal niekas į akis nenusijuoktų,
Bet niekas tavo džiaugsmui nepritartų,
Tu savo praeities neatiduotum,
Bet jau dėl praeities nepasikartum.

Pamirški, apie tai nebegalvoki.
Sutemus niekada nebūki vienas:
Aukštai aukštai lyg obuolys prinokęs
Jau vėjy supas tavo baltos dienos.

 Liutauras Degėsys „Jau vėjy supas tavo baltos dienos“

Netikėk jei sakau nebeskauda
Jei sakau pavargau išeinu
Aš laikausi tavęs tartum šiaudo
Tartum peilio melsvų ašmenų
 
Netikėk jei sakau nebeverta
Jei sakau visiškai nebaisu
Ir sugrįžk kaip viltis dar ne kartą
Saulės spinduliu paukščio balsu
 
Bangomis nužydėjusių pievų
Ten kur aš gyvenu kaip laive
Dievo užmirštas pirmas po Dievo
Susikūręs iš nieko Tave
 

• * * * Tautvydas Buslevičius

Tik vieną kartą toks pirmapradis rytas.
Taip lengva, gaivu nebebus niekados.
Visos durys ir širdys atidarytos.
Tik neilgam. Iki saulės laidos.

Kodėl neįspėjot? Branginęs būčiau
Visa tai, kas trunka taip neilgai.
Akimirkai – lūpos, laukiančios bučinio.
Akimirkai – plevėsuojantys vėjy plaukai.

Nepakartosim daugiau kaip siurprizo
To vienintelio žodžio ir žvilgsnio, ir gesto.
Į upę tą pačią antrukart neįbrisime.
Ir saulė kita mums kas vakarą gęsta...

...O gal?.. Labai pasistengus... Juk būna
Ir mūsų amžiuj keisčiausių dalykų...
Užgesę ugnikalniai ima staiga ir atbunda...
Tad laukim stebuklo, kol mudviem laiko dar liko...

Algimantas Baltakis „Tryliktas mėnuo“

Žmonės būna neprotingi, nelogiški ir egoistiški.
– Vis dėlto mylėkite juos!
Jeigu darote gera žmonės Jums priskiria egoistinius arba savanaudiškus motyvus.
– Vis dėlto darykite gera!
Jeigu Jums pasisekė įsigyti netikrų draugų ir tikrų priešų.
– Tegul vis dėlto sekasi!
Gerieji Jūsų darbai bus uždirbti rytoj.
– Vis dėlto darykite gerus darbus!
Sąžiningumas ir nuoširdumas daro Jus pažeidžiamą.
– Vis dėlto būkite sąžiningi ir nuoširdūs!
Tai, ką Jūs kūrėte metais, gali būti sugriauta per trumpą laiką.
– Vis dėlto kurkite!
Vargšams tikrai reikia pagalbos, bet kai kurie žmonės gali Jus be perstojo atakuoti, jei šiems padedate.
– Vis dėlto padėkite!
Atiduodami pasauliui, ką turite geriausio, rizikuojate tapti nuogi.
– Vis dėlto duokite, ką turite geriausio!
 
          Iš motinos Teresės knygos „Visai paprastas kelias“
Tai paskutinis mano motinos užrašas likus dienai iki jos mirties.

 

Ima švisti pasaulis blogas,
Jam per veidą liejas aušra,
Triumfuojanti kaip teologas,
Kurs įrodė, kad Dievas yra.

Saulė eina per žalią pievą,
Jos auksinį žingsnį girdžiu,
Liūdnas vėjas šukuoja Ievą
Po pražydusiu ievos medžiu.

Spinduliai per bangas nuslysta,
Purpurinė šoka aušra,
Triumfuojanti kaip ateistas,
Kurs įrodė, kad Dievo nėra.

Drąsios burės į ugnį skrenda,
Jų nakties tamsa nepavis.
O Adomas lipa į krantą
Ir pas Ievą neša žuvis.

„Adomas ir Ieva mūsų laikais“ Henrikas Radauskas

Tave prikėlė saulės spindulys,
Po krūtimi nubrėždamas kryželį,
Ir pro užvertus langus ir duris
Švytėjo tarsi amalas – birželis.

O aš tave regėjau iš toli –
Lyg būčiau ant vandens užmigęs valty,
Nebuvo žemės po manim, kuri
Galėtų stumti nuo savęs ir kelti...

...Tu užmigai šešėlyje, delne
Sugniaužus paskutinį saulės žiupsnį
Kaip duoną – alkstantis, nes tai, deja,
Visiems kartojasi prieš laimę arba žūtį.

Jonas Liniauskas „Langas“

Ramaus vidudienio auksinės naginės
Per tuščią lauką brenda neskubiai.
Švelnus rugsėjis migdo mano smegenis,
Kur baigia degti vasaros drugiai.

Atsiminimai, ūžę medžių lapuose,
Nukrito žemėn: praeities nėra.
Rytoj iš ryto aušrą dengs sušlapusi
Nuskurusio lietaus skara,

„Rugsėjis“ Henrikas Radauskas

Pavasario naktis alsuoja godžiai,
Iš miško miestan žengia kadagiai.
Ir paslaptingi tarsi meilės žodžiai
Į mūsų plaukus krentantys drugiai.

Dar pasėdėk, kol čia žolė ir vynas
Į kūną smelkias tamsūs kaip seniau,
Kai dar gyvų ir mirusių žvaigždynuos
Vienintelės tavęs nepažinau...

...Nekelk galvos, nes ten už pilko tilto,
Jau sėlina žiauri dienos žara.
Ir šios nakties sapnai neišsipildo,
Nes jokio išsipildymo nėra.

„Iš nebaigto ciklo 3“ Jonas Strielkūnas

Dar kartą iškentėk nenusijuokęs –
Nei nelinksmai, nei trokšdamas įgelti,
Juk tu girdi, kad šiandien tavo juoko
Negirdi meilė. Viskas veltui, veltui.

Nėra akių, kurios tave mylėtų,
Veidų nėra, kurie tave išgirstų,
Kurių trumpam, nors mirksniui prisilietęs,
Pajustum laimę, slystančią tarp pirštų...

„Tu vėjau, čia lyg baltas jūros smėlis“ Liutauras Degėsys

Šį rytą mirė vakar gimęs vėjas,
Rasom pravirkdęs žolę ir medžius.
Atrodė man – ar iš tiesų priėjęs
Kažkas lapan žiūrėjo pro pečius?

Kažkas kažką baltam lape parodė.
Prajuko varna džiūstančioj pušy,
Ir vienas dievas žino, kokį žodį
Išbraukti reikia, kokį parašyt.

„Prie darbo stalo“ Jonas Strielkūnas