poezija mane apspjovė

Ant stalo darželyje guli kalendorius, diena žymi ‚Septynis brolius miegančius‘, ką tai reiškia nežinau, o ir miega čia dabar keturiolika brolių ir sesių. Išlankstomuose matrasuose, meškiukais apipaišytuose. Gražiai jie šnopuoja, taip ramiai, ryte tos pačios galvos murmėjo, spiegė, verkšleno, skundėsi, jog buvo pavadintas lopšelinuku, ar papuku ( šito reikšmės iki šiol nesuvokiu, bet gal čia išmokė tėvai, atimdami žinduką) ir pirmą vietą sąraše užimtu ‚ vienas metukas‘. Šiandien išgirstas 3 kartus. Nors jiems tik trys metai, rodos tuos ant vienos rankos suskaičiuojamus pirštus labai vertina ir tai jų kasdien klausiamas turtas.

Kasdien mano plaukai per mažuosius bebaimius žyla ir aš paranojiškai kartoju, kad čia ir ten negalima, nors atrodo, kad šiandien jau apsiraminau. Kitoje grupėje siaučia skarlatina, virusai bėgioja, taškantis šaltibarščiais, o gal ir verkiant, bet anos savaitės vabaliukai už viską atrodo prasmingiausiai. Jau įpratau kasdien taršyti baltapūkių plaukus. Ir reikia psichologiškai taip užaugti per vieną dieną, kad vaikui, kurio neaplenkė parazitai, duoti ranką ir vesti valgyti. Tai tik išmėginimai, šiokie tokie, specifiniai mano vasaros darbui.

Trylika metų, jau beveik vadinu tai būtuoju laiku, mane persekiojo Tyla iš darželio, Tyla pietų miego, kai visi miega, o aš niekada nesugebėjau užmigti per tas porą valandų. Ji mane persekiojo visur: pradinėje mokykloje, kai žiūrėdavau į žalią beržynėlį, o per langus atskriedavo šlapias mašinų ūžesys, toks po lietaus, man darydavosi silpna.. Gimnazijoje, net būnant Kaune, mane Tyla lankydavo, ypač per matematikos pamokas. Ir per egzaminus ir universitete, aš pirma galvodavau apie tylą, o po to ką aš ten veikiu. Tai pakirsdavo kojas ir gal spaudimą.. Dabar darželyje ji mane paliko, taip ėmė ir išėjo, aš net nespėjau su Tyla atsisveikinti. Kuo susirgai tuo ir gydykis,- reikia daryti išvadą. .

Mano grupė buvo kaiminystėje, kurioje dabar dirbu. Ten buvo raudoni stalčiai, kuriuose miegodavome, galėčiau išvardinti visas vietas, kur kuris gulėjome. Šone miegojo ilga blondinė, kurios kojos, vis spardydavo mano pagalvę. Ir pavydėdavau, jei kada tarpduryje pamatydavau tuos baltus gultus, į kuriuos dabar jau nebetelpu, nors ir nebandžiau. O vaikas, ir mažai miegojęs, sugriaužęs mano obuoliu kvepiantį ir atrodantį kaip obuolys trintuką, praeitą savaitę vedė. Nežinau, kodėl tiek daug dabar prisimenu, nors tokių prisiminimų vengiau, kaip blusų ir kirminų ir t.t. Gali būti, kad sunkiausia galvoti apie tai, ko nebeįmanoma sugrąžinti, nebeatgaunamo laiko baimė, niekada nebegrįžti į vaikystę, kai sakė, jog neidavau į lovą nepasikišus po pagalve šlepečių-boružių, ar neįsikėlus į lovytę dratinio vežimėlio. Čia mama dar kartais bando taip įžeidinėti, aceit nesikeičiu.. Bet aš tikrai niekada nebegrįšiu į lovą, kvepiančią/smirdinčią balta krakmolyta patalyne ir tikėsiuos, kad Tyla iškeliavo ir neužsuks į mažųjų grupę Nr.2.

Šiandien darželyje radome utelę. Tada pasirodė visa placebiška psichologija, visur pradėjo niežėti. Vis galvojau, kad į univerą teks grįžti plikai. Bet tai gal ir naudinga, viena yra apžiūrinėti per mikroskopą preparatą, o kitą matyti ją vaiko plaukuose, jos greitį ir tikrąjį dydį.

maluosi ant tuščio laiko. taip taip ant jo.

Pradėjo krėsti drebulys, kilti temperatūra, nesąmoningai tapatinuosi su dangaus neišrinktaisiais, Remarkas pasistengė. Arba dar aš persistudijavau medicinos, galvą tai skauda. Atsimenu, kai 39laipsniais važiavau į karinę stovyklą, kad nenuvilčiau bičiulės, kuri po 3dienų pasakė, kad aš kalta dėl jos nepatogumų tenais. Dabar per atostogas kankina liūdesiai, nenoriu eiti į darbą liepą. ir daug ko nenoriu, bet rytoj ir nenorėsiu.

Jei tik kokia diena su daug laisvės, tuoj man prasideda nerimas, kad viską darau prieš savo prigimtį. aišku nesuprantu, kodėl dabar negaliu pasiimti pieštukų ir lapų ir lukštenti tą savo prigimtį..arba tai jau neatstatoma, kas prarasta, tas vakarykščiame dienovidiny. dabar yra kaip pati pasirinkai.

visos permainos kartais ilgai velkasi paskui, kol apsunksta. niekada neskaitau senų savo rašymų, dabar kažkodėl netyčia.. Ir norėtųsi vėl, kad galvoje suktųsi tokių spalvų, kvapų paveikslai, kaip anksčiau. Nors gal medicina padarė savo, o gal aš jai ir leidau prie to prisidėti.

skauda akį. žalioji rainelė apkarūnuota raudonąja aureole.

tas baisusis nuovargis tarp viduriu..

buvo puikus žygis. o gal tai jau galima pavadinti dvasingumu.