Šiandien norėčiau skaityti mintis. Kad tiksliai žinočiau, kas ką nudžiugins, prie ko prisiglausti, o prie ko - geriau ne. Kad žinočiau daugiau apie pačią save ir, visgi, dar mažiau apie kitą. Niekas nesupainioja labiau kaip svetimos mintys.

Aš niekada nežinau, ar dar ką nors parašysiu. Kiekvieną eilutę rašau lyg paskutinę, todėl ji privalo būti geresnė už prieš tai buvusią.

Kai pas mane ateina guostis draugės, tuomet aš nieko nieko nedarau, tik tyliu. Ir netgi nesiklausau jų - beje kuo mažiau klausau, tuo labiau joms atrodo, kad jas suprantu - ir nieko, išties nieko, tuomet nedarau, nė nesistengiu suprasti, kas man yra jausmingai išsakoma. Vienas dalykas, kurio toiais momentais noriu, tai tik apsikeisti su jomis vietomis. Ir viskas. Bet nemokėčiau taip gražiai ir jausmingai pasakoti dalykų, kurie kur kas rimtesni, nei paprastas, nors ir romantiškas, jų kasdieniškas, kaip saulės patekėjimas, susižavėjimas.

Išėjai iš mano eilėraščių ir kažko nebeliko. Atsirado naujų kablelių, formų, vietovių... Ir eilėraštis tapo mano mažu mylimu miestu, kur neliko tavęs bet yra tavo namai. Juose ligi šiolei esu tik vienišas svečias, atėjęs tuščiom.

juodraščiai.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-02-04-jozef-augustyn-sj-zmogaus-jausmu-pasaulis/57436

kažkiek tiesos

failer

kai turėsiu namą, tai prie jo augs gėlytės.

nusiaubsiu šaldytuvą, jei šiandien neperskaitysiu nei lašo poezijos.
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Susiimkite, poetai, nes jūsų poezijos jau reikia ieškoti. Kur jūs ją vis slepiat?