Noriu šiandien šiek tiek pasamprotauti apie tikėjimą Dievu. Niekas taip nedrumsčia žmonėms proto, kaip ši esybė iš didžiosios D raidės. Anksčiau, dar pirmykštėje bendruomenėje buvo kuriamos įvairios legendos, mitai kažkokių paslaptingų, saugojančių globojančių būtybių tematika. Laikui bėgant jos išsivystė į tikėjimą monoteistiniu Dievu. Taip ir turime šiandien mes induizmą, budizmą, judaizmą, krikščionybę bei islamą. Visos savaip įdomios, savip patrauklios, savaip ir prieštaringos.
Bet blogiausia, kad jos susiskaldžiusios į daugybę visokių pakraipų, pakraipėlių, ir visos skelbiasi vieninteliu galimu keliu į išsivadavimą, išsigelbėjimą.

Netikintis žmogus paklaustų: "o nuo ko turėčiau gelbėtis?" Taip tikrai gali pagalvoti tas, kuris nė karto nepajuto dieviškumo kibirkšties išorėje ir savyje, uždegančios, verčiančios mąstyti apie gyvenimo prasmę, kas laukia po mirties, kam apskritai reikalingas gyvenimas šioje žemėje. Yra daug visokių teorijų, kur besidomintis žmogus gali sprandą nusisukti skaitydamas.
O aš savo ruožtu klausiu: kodėl planetoje negali būti VIENO, visaapimančio tikėjimo VIENA kuria nors dangiškąja Esybe? Nesvarbu, ar tai būtų Buda ar Kristus, bet kad ši Asmenybė vienytų mus visus. Ir tikrai, daugelis pasaulinių dabar egzistuojančių problemų išsispręstų. Jau kaip rašiau, iš vieno lopšio visi esame kilę ir pamesti tarsi akli kūdikiai, viską pamiršę, prisikūrę įvairių teisingų ir neteisingų teorijų...

Jau praėjo visi metai, kai esu čionai prisiregistravęs. Publikavau tuziną savo kūrinių.Na ir kaip aš galėčiau apibendrinti šį praėjusį laiką?
Pastebėjau, jog esu labai jautrus kritikai. Kažkaip visi mano aplinkoje nuolat kartojo: "oi, kaip gražiai tu rašai, koks tu talentingas, kaip tau tai išeina?"ir panašiai. Dažniausiai tai buvo giminaičiai, rašymo "estafetę" aš perėmiau iš savo mirusio Tėčio. Tų liaupsių prisiklausęs, ėmiau galvoti, kad visus savo "talentu" užkariausiu ir viešoje erdvėje.
Nuoširdžiai prisipažinsiu- "žalia žolė" man atvėrė akis, pamačiau, jog ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Reikia dar daug ką savoje kūryboje šlifuoti,derinti tarsi smuikininkui savo instrumento stygas. Tačiau NERAŠYTI TIKRAI NEGALIU. Jeigu galėčiau, tai tikrai menkiausiai progai pasitaikius negriebčiau savo užrašų mobiliajame telefone (per daug sumodernėjau, sąsiuvinio lapo ir tušinuko nebeužtenka) ir nebandyčiau tenai nieko daryti, būtų ten tuščia ir niūru kaip dykumoje...
Laimei ar nelaimei, yra visiškai priešingai.
Ačiū Jums už viską. Tikiu, kad "apsišlifuosiu" ir manosios kūrybos versmė, pramušta Pegaso pėdos (na ir čia savo ilgas ausis iškiša puikybė- pasakykite, ką su ja daryti???) suteiks naujo įkvėpimo.

Sveiki, visi mano kūrybos skaitytojai bei komentuotojai. Dėkui Herberai už tai, kad įsidėjo vieną mano kūrinuką tarp savo mėgstamiausiųjų. Ačiū nebeieškau už šiltą paskutinio mano prozos kūrinio įvertinimą.Ačiū ir vienam vyrukui- (jo "pasivadinimo" dabar kaip tyčia nepamenu), kuris suko galvą, ką daryti su mano eilėraščiu "iš vieno lopšio." Nuoširdžiai dėkoju visiems "žoliečiams", kurie skaito, vertina, duoda naudingus patarimus bei pasiūlymus. Tikiuosi čia ir toliau aktyviai dalyvauti.
Apskritai, kūryba bei jos publikavimas yra gana asmeniškas dalykas. Daugelis tam nepaprieštaraus. Galvoji- kaip tave įvertins, ar neapsijuoksi ir t.t. Anksčiau, kai dar nebuvo tokio daikto, kaip internetas, kūrėjams reikštis buvo gerokai sudėtingiau. Pavyzdžiui, jeigu koks nors Donelaitis ar Šileris XVIII amžiuje būtų turėję tokią galimybę publikuoti savo veikalus tokiu būdu, būtų sutaupę daug brangaus laiko ir sveikatos. Įsivaizduokime, žmogus laksto po redakcijas bei leidyklas, tikėdamasis, kad juo kas nors susidomės, atkreips dėmesį, ieško gerbėjų, rėmėjų ir kitokių laikmečio šviesulių. O dabar tik atsisėdi prie kompiuterio ir vietos saviraiškai- marios!
Žinoma, čia slypi ir bėda-žmogus užmiršta supančią realybę, visas nerte pasineria į virtualųjį gyvenimą. Todėl yra labai gerai organizuoti tokių internetinių rašytojų susitikimus, kad žmogus neužsimištų gyvenąs pasaulyje, kuriame dar ir be jo darbo ir "kompo", kur reiškiasi, irgi šis tas yra.
Gerbiami svetainės moderatoriai bei administratoriai, renkite tokius sambūrius kuo dažniau! Aš irgi mielai sudalyvaučiau.

Sveiki, visi vasarojantys ir atostogaujantys, bet nepamirštantys ir kūrybos. Aš taip pat prisiatostogavęs prisiminiau, jog esu užsiregistravęs "žolėje" ir nutariau vėl Jums parašyti.
Vis dėlto, kad ir ką kiti Lietuvos piliečiai begalvotų ar besakytų, kad ir kaip iš jos bebėgtų, mūsų žemė yra labai graži. Ypač dabar, vasarą, kai viskas žydi,klesti, ore sklando kregždės, gandrai, musės, bitės ir taip toliau. O ežerai, tie nuostabūs mūsų ežerai, savo paslaptingumu viliojantys kiekvieną kartą, kai leidžiasi saulė... Žuvys iš vandens gilybių godžiai žiūri į ją ir galvoja, kad būtų labai smagu išlįsti iš šlapio vandens ir pamatyti saulę be raibuliuojančio vandens šydo. O mes, žmonės, atvirkščiai, svajojam atsidurti žuvų vietoj ir išvystume tada mes šviesos bei šilumos teikėją lyg pro žaliai melsvą miglą, ir tikrai suprastume, kad šis pasaulio kampelis, kuriame gyvename, yra nuostabus.
Daug kas pasakytų: " kaip man išgyventi iš 800 litų pensijos?" Kontrklausimas būtų toks: "o kaip žmonės gyvena Afrikoje, apskritai neturėdami net ką valgyti?" Mūsų parduotuvės visko pilnos, afrikietis čia atvažiavęs, griebtųsi už galvos ir sušuktų: "kiek pas jus visko daug, kaip jūs gerai gyvenat!" O mes toliau virkaujam ir bėgam... Tačiau visų baisiausia, kad bėga ne amžinai viskuo nepatenkinti pensininkai, o jaunimas! Mielieji emigrantai, pamirštate puikų lietuvių liaudies priežodį: "visur gerai, kur mūsų nėra", nes patekę į Airiją ar Ispaniją, jūs imsite (imate) galvoti: "kodėl Džonas uždirba 4000, o aš tik 2000 eurų?" Apetitas kyla bevalgant, čia dar viena patarlė...
Nesinorėtų šio savo užrašo baigti piktu, pamokančiu tonu. Tad įsivaizduokime: vakaras, jūs einate ežero krantu, gaivus vėjelis per vaikšto per odą. Raudonu ugnies kamuoliu leidžiasi saulė, atsisėdate ant pakrantės smėliuko ir stebite, kaip ji lėtai pranyksta ežero bangose.

Labas visiems dar kartą. Nusprendžiau rašyti čionai dienoraštį, nors, atvirai sakant, to niekada gyvenime nedariau. Rašysiu jį be datų, kaip mūsų garsusis poetas J. Marcinkevičius. Jau nebeoriginalu, tačiau prasminga, nes daugelis iš mūsų juk neprisimena visų konkrečių datų savo gyvenime. Daug ko nepamename, ypač ankstyvos savo vaikystės- pirmojo žingsnio, pirmojo žodžio, pirmojo susipešimo su draugu smėlio dėžėje, nebeprisimename visų datų, kada esame gavę į nosį ir t.t. Todėl labai gilią prasmę turi pavadinimas "Dienoraštis be datų" kiekvieno iš mūsų gyvenime. Tad čia ir bandysiu nuklysti į savo gyvenimo įvykius, kurių skaičiai neįstrigo atminty. Turiu tokį užmojį, gal kiek ir išpuikėlišką, pasiknaisioti ir visos žmonijos praeity ir mesti žvilgsnį jos ateitin.
Ačiū už pirmuosius komentarus mano kūrybai.
Kodėl mano pirmasis pseudonimo dėmuo čia yra Feniksas? Kaip žinome iš senovės graikų mitologijos, Feniksas buvo toks nuolat sudegantis ir iš pelenų atgimstantis paukštis. Ir matyt kiekvieno iš mūsų gyvenime pasitaiko tokių momentų, kai atrodo- nebėr toliau gyvenimo. Tačiau vidinės (ar išorinės?) jėgos neleidžia visiškai nusiminti, suteikia kažkokį naują impulsą. Tai ne tik mūsų, bet ir visos žmonijos gyvenime šis procesas gan dažnai kartojasi. Daug buvo karų, marų bei epidemijų, tačiau kiekvieną kartą pasaulis kartu su savo tobuliausiais gyventojais atsitiesdavo, rasdavo naują prasmę, tikrai- pakildavo iš pelenų. Ir dabartinės krizės akivaizdoje mes turime begalę pavyzdžių, kad tikrai įmanoma rasti kelią iš susiklosčiusios situacijos ir aš šventai tikiu- taip įvyks ir dabar.