Ak tie konkursai! Visokio plauko bei pakraipų. Sportiniai, intelektiniai, grožio, kūrybiniai... Per radiją, televiziją, laikraščius, internetą... Na, žinoma, ir čia, žž, jie nuolatos organizuojami, kad tobulėtų autorių kūrybingumas.
Dviejuose paskutiniuose ir aš dalyvavau. Net ambicijų turėjau pirmajame į finalinį etapą pakliūti. Bet gerbiamai komisijai tie du mano kūrinėliai nepasirodė verti didesnio dėmesio. Ką gi... taip buvo lemta.
Dabar dėl daiktų istorijų konkurso. Šį tekstą rašiau skubotai, pirmo impulso pagautas ir išgaravo iš galvos visos taisyklės, susijusios su skyrybos ženklais. Apskritai, kilo noras rašyt net be kablelių ir taškų, jau nekalbant apie brūkšnius.

Ką daryti? Tai amžinas visų istorijos civilizacijų klausimas. Mąstė egiptiečiai, ką daryti, kad neišsektų jų visų maitintojas Nilas, mąstė ir graikai, ką daryti, kaip gintis nuo užpuolėjų persų. Parėmę rankomis smakrus tą patį galvojo ir didieji romėnai, kada griuvo jų ilgus amžius statyta bei puoselėta imperija. Ir mūsų didysis kunigaikštis- karalius Mindaugas mintijo, kaip gintis nuo kryžiuočių, kad tie neniokotų tokios trapios ir dar labai pažeidžiamos Lietuvos valstybės. Galų gale jau XIXa. didis rusų rašytojas N.G. Černyševskis parašė storiausią knygą pavadinimu "Ką daryti?" Ir kiekvienas iš mūsų net ir šiais triumfuojančių technologijų laikais irgi tą patį kasdien galvoja.
Manau, tai išsigelbėjimo klausimas, nes mąstymas, išeičių ieškojimas visada atveda prie sprendimų, gal ir netobulų, bet vis dėlto suteikiančių tvirtumo, ryžtingumo. Kada pas mus po ilgos pertraukos grįžo rinkos ekonomikos laikai, daug kas galvojo, jog tai- didžiausia beprotybė, žmonių skurdinimas ir pan. Vėl buvo sėdama už stalų ir mąstoma, ką daryti, kaip viską sureguliuoti. Ir pastangos dažnai būdavo sėkmingos. Dabar jau galime drąsiai taip pasakyti.

Na ką, 13-asis dienoraščio įrašas čionai... Velnio tuzinas! Tad ir kalba bus velniška ir apie velnius.
Turiu namie šviesaus atminimo etnologo Norberto Vėliaus sudarytą lietuviškų sakmių rinkinį " Sužeistas vėjas". Ten velnias vaizduojamas gan kvailas kai kur. Tarkime, su medžiokliu susitikęs, jis patiki, kad šautuvas- tai pypkė, o kai anas šauna jam gerklėn, ištaria- "labai stiprus tabakas". Arba kaip galuojasi su arkliu, galvodamas, kad žmogus jį kaltins dėl to, kad arklys juodas, smala išteptas, paskui- kad išpraustas, bet šlapias, galiausiai- kad apdegintas... Velnio ir žmogaus santykiai sakmėse linksmai vaizduojami.
Ir kiekvienas savy visokių velniškumų turime. Kartais juos suvaldyti būna sunku, būna, jog jie veržiasi, nori ištrūkt, pasireikšti aplinkoje... Jeigu juos visus išlaisvintume, nežinia, kas gali nutikti.
Yra velnių viešpatija- pragaras, yra ir amžinas gėris- rojus. Šios dvi priešingybės nuolatos ir kovoja tarpusavy, nei viena, nei kita nenori pasiduoti. Linkiu tad suvaldyti savo demonus, kiekvienoje, kad ir pačioje sudėtingiausioje situacijoje! Neišsigąskite!

Prisipažinsiu- kaskart ką nors čionai parašęs, vėliau bijau skaityti komentarus po kūriniais. Ir dėl to ilgokai neprisijungiu vėl. Matyt moderatoriai tą pastebėjo, žiūrėdami manojo lankymosi istoriją. Šįkart vėl sugrįžau po kelių dienų, bet pamenu, jog nesilankydavau porą mėnesių. Kodėl gi šitaip išeina?
Pačiam sunku pasakyti. Visų pirma, turbūt bijau kandžių komentarų bei kritikos iš po Jūsų klaviatūrų. Bijau įsižeisti, supykti... Vis dėlto esame plunksnos (juk žinote, kad žmonės senovėje nusmailinta žąsies plunksna rašė) broliai bei sesės ir galėtume vieni į kitus atlaidžiau žiūrėti. Pats komentarų beveik nerašau, kaip irgi, matyt, pastebėjote.
Eilėraščių esu prirašęs sąsiuvinin gerokai daugiau, nei čia publikuoju. Jei suskaičiuočiau, tai būtų jų gerokai virš 100. Vis dar nedrąsu atsiskleisti...

Sako, kad aš- egocentriškas. Bet juk pasižiūrėjus plačiau- visa žmonija tokia. Pasakysiu dar daugiau. Egoizmas- viso pasaulio civilizacijos pagrindinis, varomasis variklis. Mes tai vadiname nuolatiniu tobulėjimu, bet ar iš tikrųjų yra taip? Kuo toliau, tuo labiau tas egoizmas auga. Tarp mano kartos žmonių jis didelis. Ir vis nesustodamas didėja! Tas matos iš mažų vaikų elgesio.
Vieną sekmadienį bažnyčioje teko stebėti tokią situaciją: du maždaug 4 metų berniukai žaidžia mašinėlėmis. Viena jų- ypač graži, raudonos spalvos... Ir staiga vienas berniukas griebia šitą, raudonąją, kuri yra ne jo bei nešasi ją pas save. Laimei žaislo savininkas nepuolė į dūdas, o ėmė paėmusįjį gražiai įkalbinėti atiduoti. Šis gi pademonstravo nepasitenkinimą, ėmė mosuoti rankutėmis ir atimtoji mašinikė, nežinia, lauktai ar nelauktai, išsprūdo iš sugniaužto delno ir nusirito po suolu. Iš ten pirmasai berniukas ją ir pasiėmė.
Gan painiai viską nupasakojau. Bet kokią gi išvadą galime iš to daryti?
Ogi jau minėtą. To priežastis- nesustabdomai augantis egoizmas. Gerai, kad vaikučiai dar nepuolė sakralioje vietoje vienas kitam akių draskyti. Pasirodė dar gan padoriai išauklėti.
Tačiau ar geras auklėjimas bepagelbės po 20-25 metų, ar nepasireikš tada egoizmas žymiai blogesnėmis formomis?
Nuo pačių seniausių laikų egocentriškumas vystosi žmonėse. Kur tai nuves?

Peržvelgiau čionai savo publikuojamą dienoraštį ir pamačiau, kad jame iki šiol dar nėra įrašo apie rudenį. Ką gi, pagaliau atėjo metas užpildyti ir šią spragą.
Kodėl aš, atvirai sakant, vengiau šios temos? Galbūt todėl, kad rudenį apsisuka mano amžiaus metų ciklo ratas, kad rudens pradžioje gimiau. Kažkur skaičiau, kad tokie žmonės linkę daugiau į praeitį žiūrėti, grubiai tariant, pernelyg joje užsiknaisioja. Tačiau be praeities juk nebūtų ir dabarties bei išsvajotos, laimingos ateities.
Tądien, kai gimiau, nelijo, buvo saulėta. Žinau iš pasakojimų. Bet rodos, buvo pirmadienis. Vėl kažkaip negerai, nes gerbiamas etnologas L. Klimka per radiją kažkada pasakojo, kad pagal liaudies tradiciją šią savaitės dieną gimę žmonės- nelaimingi. Taigi ruduo, pirmadienis ir pasaulin ateinu aš...
Na negaliu sakyt, kad nelaimingas esu. Didelių nelaimių pavyko išvengti. Džiaugiuos, kad galiu savomis kojomis išeit į lauką, įkvėpti į plaučius jau vėstančio, bet gaivaus oro. Šlama po kojomis krentantys lapai, ir smagu širdy!
Beje, ar žinote- tą pačią dieną kaip ir man, teko gimti ir legendiniam grupės QUEEN vokalistui Fredžiui Merkuriui. Tedega jam amžinas švyturys amžinybėje!
Tai tiek šįkart rudens ir praėjusio gimtadienio proga. Atsiprašau už kartais galbūt per ilgus čia talpinamus sakinius.

Rašymas apie rašymą (kūrybinis kredo)
Ant balto popieriaus lapo vis rašau. Lūžinėja plunksnos, rašalas dėmėm tykšta, bet nesiliauju rašęs. Ar čia bausmė, ar laimė- pats dorai nesuvokiu, bet pastoviai, kas kelias savaites, mėnesius turiu išlieti raidžių, žodžių, sakinių peizažą ant popierinės drobės. Gal kartais tai būna paprasčiausia, prasčiausia makalynė, kaip vaikystėje sakydavome- makaliūzė (kirtis ant trečiojo skiemens), bet kiekvienas toks pamakalavimas eina iš širdies, sielos gelmių ir siautulingai besiveržiančio išorėn, į gyvenimą, tu jo niekaip nesustabdysi. Tai turbūt tarsi gimdymas moteriai, kai pasaulin naujagimis ateina.
Taip ir rašai ir turbūt jau niekad nemesi plunksnakočio šalin. Mūza nebepaleis. Kančia tai ar laimė, kas atsakys?
Turbūt ir viena, ir kita, priklauso nuo žmogaus būsenos. Daug ką esu gyvenime keikęs, bet kad turiu šį polinkį, dar niekada nesigailėjau. Gal dar gailėsiuos ateity, kas žino... Tačiau visada prie jo grįšiu, nes kūrybinis džiaugsmas su niekuo nesulyginamas!

Su pagaliau iš toliausių tolių atkeliavusiu pavasariu sveikinu! Teištirpsta Jūsų širdyse ledai ir sniegingi kalnynai! Kurkite, džiaukitės, mylėkite!
Šie palinkėjimai tepakyla į dangų ir tesušvinta spinduliuojančiomis vaivorykštėmis!
Senukas Izaokas Niutonas juoktųsi. Tai juk neįmanoma, sakytų jis. Bet rašytojai bei poetai tuo ir ypatingi, kad perkeltinės prasmės dėka viską gali: nuskinti mylimajai dangaus žvaigždę arba užauginti supynėms sparnus, nusileist į pragarus ar pakilt į dausas. Mokslas realiai nagrinėja tik vieną realybės dimensiją. Tuo tarpu grožinė literatūra jų gali sukurti šimtus.
Na štai, koks filosofavimo šišas mane šiandien pagavo.

Na, pagaliau prisnigo ir šaltukas spustelėjo... Kalendorinės žiemos vidury. Visi sustirote ar atvirkščiai, atsigavote?
Man patinka baltos, šaltos žiemos, kai daug sniego, bet tokių paskutiniuoju metu pasitaiko vis rečiau. Atsimenu, paauglys būdamas, žiemos metu einu gatve ir po kojomis sniegas ne girgžda, o žliugsi... Tada rodos, ir parašiau vieną pirmųjų savo eilėraščių: "Aš einu per žliugsintį sniegą/ ir niekur niekur nenueinu./ Mano jausmai ir protas miega/ giliu žiemos miegu." ir t.t.
Ar ir dabar miegu tarsi į samanas įsirausęs lokys? Ne, nuo to laiko daug kas pasikeitė. Tada buvau uždaresnis, labiau linkęs būti vienatvėj... Ir dabar šis poreikis egzistuoja, tačiau jis nebe toks intensyvus. Gyvenimas truputį apšlifavo mano bendravimo su žmonėmis nelygumus. Tas yra labai gerai.
Beje, vakar buvo sausio 13-oji. Prieš 21 metus (įsiterpia data, bet gal atleisite?) man buvo septyneri. Pats po tankais nelindau, viską stebėjau per nespalvoto vaizdo "Šilelį." Nuostabų pasiaukojimą žmonės rodė... Ar dabar būtų tas pats, nežinau.
Tai tiek šįkart mano "dienoraštyje be datų," kuriame vis dėlto prasiskynė kelią viena svarbi, istorinė data.

Sveiki, senokai jau buvau čia prisijungęs. Patalpinsiu dabar čia iš karto septynis trumpus eilėraštukus, akrostichus. Man toks rašymo stilius, jei atvirai, buvo malonus atradimas. Atkapsčiau jį šviesaus atminimo profesorės V. Zaborskaitės knygoje "Šimtas literatūros mįslių". Plona tokia knygutė, senas (bijau dabar sumeluoti) 1966 metų leidimas. Jei kas turite, pasiskaitykite. Ten aprašomas atvejis, kai akrostichas buvo sukurtas norint demaskuoti mūsų 19a. šviesuolį V. Kudirką. Kūrinį išspausdino vienam periodiniam leidiny, po to Kudirką suėmė ir tardė caro žandarai.
Aš, aišku, ne Kudirka ir mano akrostichai bus kiek kitokios tematikos. Taigi- pirmyn į neužkariautas literatūrines lankas!