balti ežerai, plunksnų valtys...


...sakai, atradai kelius į tylą? O kaip drobės, kurias dar turėjai nutapyti, kaip arbata, kurios taip ir neišgėrėme už tokį kietą interviu, kaip dabar tavo galera be tavęs: šalta, tyli, nebekvepia terpentinu, nebegroja muzika... Dangus, kad užvaldytų žemę - dabar suprantu. Per amžius liksi gyvas. Įsodinai kažką many nevystančio. Žmogus net pats to nežinodamas keičia kitų gyvenimus.

Štai ką suvokiau šią vasarą: "Pažinimas slypi anapus regimybės".

naktis sugeria gatvių gaudesį
ligi dugno –
liks tyla

(tradicinio modelio neišsaugojęs mano haiku:)

Nei tu geresnis, nei blogesnis, tu - kitoks (A.Baltakis)

Silpnybė grožiui - tai, kai pamatai kažką ir patyliukais tari: "sutok, akimirka žavinga". Kai niekur nebeskubi, kai tiesiog akim geri tai, ką regi, kai pranyksta laikas, kai pamiršti visus įsipareigojimus sau ir kitiems, kai tave palieka mintys, o tu tiesiog žiūri ir grožiesi, tarsi galėdamas viską už tą grožį arba viską tam grožiui atiduoti.
Tokią akimirką gimė "Žiedu karalija" http://zaliazole.lt/viewstory/sid/43643/

G.Myers "Psichologijos" vadovėlis teigia, kad kai kurie žmonės - maždaug 4% visų gyventojų - fantazuoja taip gyvai, kad jie vadinami fantazuoti linkusiomis asmenybėmis. Tai kas galėtų pasakyti, kur baigiasi riba tarp tikrojo ir įsivaizduojamo pasaulio? Galbūt kartais tereikia patikėti kerais, kad gyvenimas virstų pasaka. Juk beauty is in the eye of beholder
(vertimas: grožis slypi žiūrovo akyse).

Ką daryt, jei tiesiog nebespėju gyventi? Neabejoju, protingas žmogus pasakytų – susidėliok prioritetus. Bet ką daryti, jei man mažų mažiausiai dešimt dalykų sugula į pačią pirmąją vietą ir bet kurio išbraukimas iš svarbiausiųjų būtų be galo skaudus? Bandau suspėti... Jei sugalvosiu kitą būdą, būtinai parašysiu. Bent vienas viso šio skubėjimo privalumas akivaizdus – pamatau kiek daug per dieną gali nuveikti žmogus... Gal ir gerai, jei staiga išnykčiau iš šio pasaulio, kartu su savimi pasiimčiau begalę įspūdžių, kuriais pulsuoja kone kiekviena mano diena. Svarbiausia neišduoti savęs. Jei daryčiau tik tai, kas tariamai svarbu – uždusčiau. Jei darau tai, kas man svarbu – gyvenu. Nors ir per dideliu tempu, bet visgi – gyvenu.

Man patinka žmonėse atrasti tai, kas juos paverčia išskirtiniais.

Saulės spinduliuose tirpsta pienėmis nusėtos pievos... Vasara kutena paširdžius.

Koks jausmas paėmus pirmą interviu savo gyvenime? Nepatikėsite, bet begalinis džiaugsmas ir palaima. 3 valandos nesibaigiančių pašnekesių, tylus Vilnelės čiurlenimas, vasariška gaiva. Teisybę sakė Jurga Ivanauskaitė: kiekvienas žmogus - tai neaprėpiamas muziejus su svajonių, sapnų, lūdesių, išsipildymų, netekčių, meilės ir baimės kolekcijomis. Man neužtektų ir viso gyvenimo, kad bent vieną iš jų iki galo pažinčiau.