...kai Tau bus sunku - aš būsiu visada šalia...
praskrisiu žvirblių pulku...
pamosiu beržo šakele...
padvelksiu rasos gaivumu...
paliesiu akmens šaltumu...
vingiuosiu pilku takeliu...
žydėsiu pievelėj gėlių...
lašnosiu lietum iš dangaus...
išlįsiu iš sapno slogaus...
kutensiu Jos plauku švelniu...
skambėsiu Tavam "po velnių!"...
spindėsiu žvakutės šviesoj...
virpėsiu šešėliu tamsoj...
kvepėsiu Tavo pastoj dantų...
tykosiu prie upės krantų...
tiksėsiu CD grotuve...
sloga vis kankinsiu Tave...
šypsosiuos balsvu mėnuliu...
raminsiu čirškimu svirplių...
šnabždėsiu net knygos lape...
ir jausiuosi duonos kvape...
mirksėsiu praeivių veiduos...
kuždėsiu pakalnių aiduos...
viliosiu puta aluje...
nukrisiu žvaigžde danguje...
pazysiu įkyriai muse...
vibruosiu gitaros garse...
pralėksiu greita mašina...
užplūsiu bėdų lavina...
žavėsiu beribe sėkme...
prisiminki mane... aš visad būsiu šalia...
kai Tau bus sunku...
kai Tau bus lengva...
aš irgi būsiu šalia...
kad būtų sunkiau....

Aš pabudau žiemoj iš svetimo sapno,akim užrištom...
Aš pabudau žiemoj ir sniegas kvepėjo naktim užmirštom.
Aš pabudau tyloj,nors vis dar galėjau stygom nebyliom kabintis į tamsą,į prarastą garsą..
Bet pabudau žiemoj...
Bet pabudau žiemoj...
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Aš pabudau žiemoj,kai beldės ant stogo likimas žmogaus..
Aš pabudau žiemoj tikėjau skanduotėmis,jau nebebus...
Aš pabudau šviesoj,nors žvilgsnis ištirpo minty purvinoj.
Kaip nužudyt vėją,kuris taip kvepėjo naktim užmirštom?..
Bet pabudau žiemoj...

Jieva "Aš pabudau žiemoj"

Keturios sienos, du delnai
Atsirėmę į vieną iš jų, ir taip ilgai.
Keturios dienos sukėlė mintis,
O aš tik stoviu, gal jos išnyks...

Prarasiu save, atsiribojęs nuo laiko,
Pažinęs realybę, pasijusiu toks laisvas.
Nenoriu užmiršti, ką jau žinau,
Tikiu savimi - rytoj bus geriau!

Rytoj bus geriau,
Aš tai žinau.
Kilsiu aukštyn, nes žemai jau buvau,
Ten rasiu save, palaidas mintis,
Delnai atsiplėš - ir sienos išnyks,
Sienos išnyks...

Tik keturios dienos pamiršto miego.
Mintys sutriko, bet skausmas išliko.
Ieškosiu rytojaus savo delnuos,
Jį pats susikursiu - tikiuos, bus kitoks!

Prarasiu save, atsiribojęs nuo laiko,
Pažinęs realybę, pasijusiu toks laisvas.
Nenoriu užmiršti, ką jau žinau,
Tikiu savimi, rytoj bus geriau!

Rytoj bus geriau,
Aš tai žinau.
Kilsiu aukštyn, nes žemai jau buvau,
Ten rasiu save, palaidas mintis,
Delnai atsiplėš - ir sienos išnyks,
Sienos išnyks...

Komplimentai

Jei kaklas grakštus
Ir skruostai išbalę,
Mes moteriai sakom:
„Tu mano gulbele!“

Jei glaustos, murkuoja
Lipšni nematytai,
Mes moteriai sakom:
„Tu mano katyte!“

O jei darbšti ji
Be krašto, be galo,
Mes moteriai sakom:
„Tu mano bitele!“

Jei čiauška - žvirblelis,
Jei čiulba - lakštutė.
Tarsi pasamdyti
Epitetai budi.

O jei supykstam,
Jei ūpas sugenda -
Ir tąsyk lengvai mes
Žodelį surandam.

Žirafomis virsta
Grakštuolės gulbės.
Bitelė - bobše,
Kuriai rūpi tik bulvės.

Matyt, ir katytės
Prasti reikalai.
Jei sakom: „Na ko
Lyg smala prisvilai!“

Jei čiauška: „Patauška!“
Dainuoja: „Ko bliauni!“
Ir karvės, ir ožkos
Bandom atkeliauna.

O moteris jaudinąs,
Graužia nagus.
Jinai ne žvėris
Ir ne paukštis. Žmogus.

http://www.blogas.lt/HOMOSANITUS/300745/slapimas.html

http://www.blogas.lt/mimatu/317553/mano-liepaites.html

http://debeselis.com/fairytales/index.htm

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/68591

Ir aš keliauju amžinuoju įšalu…

Aš gyvenu iliuzijų pasaulyje. Man neegzistuoja spalvos, garsai, pojūčiai - iliuzijose viskas susilieja į vieną. Kaip daiktas įgauna prasmę, taip ir mintys man kelia iliuzijas. Užtenka vienos iliuzijos, kad atsiribočiau nuo to, kas svetima nerealiam pasauliui, ir prisijungčiau prie vienkartinių idėjų, sklandančių ore - kaskart aplinka vis kita, iš bendros visumos mintys sukuria fiziškai neapibūdinamą aplinką, suteikiančią tai atsiribojimo akimirkai to, ko trokšta siela ir kūnas - viena, kas gimė kaip atskira.

O tada leidžiuosi į kelionę. Savo pėdomis įspaudžiu gilius randus įšalo žemėse, tačiau atsisukęs jau regiu dingusius žingsnius.

http://mur.lt/photo//diary/300_1203882469.jpg