*

aš norėčiau parašyti tau laišką, bet man tektų jį sudeginti, nes tu jo skaityti negalėtum, o jei perskaitytų kitas, sugriūtų gyvenimas. taigi tausosiu medžius.

tik jei bus kitas gyvenimas, aš noriu nepamiršti susirasti tavęs, taip, kaip vos pabudus norima nepamiršti sapno.

būk ten, kai pabusiu tame gyvenime, maldauju, būk

o šis gyvenimas tebus tik auka dievams, kad išklausytų mano maldą

*

rudeniškos prieblandos gatve nuplaukiančiame šešėlyje
toks pažįstamas tavo mostas, toks mielas
visą virpantį švelniai apkabinu ir jaučiu
kad galbūt nebebus jau niekad eilių -
tik šis vėjas, l'joli vent, ir tu

*

Tas, kurį šiąnakt sapnavau, tame sapne ir mirė. Niekada iš tiesų negyvenęs. O gaila.

*

Rytas - apgaulingai apsiniaukęs, inkščiantis šuo, pilkas Vilnius. Saulės spinduliai įkrenta pro langą tik jau atsigulus į lovą ir beviltiškai tingint. Eilinį kartą supratau, kad vienatvė naudinga tik jos nepadauginant: tiek, kad užtektų viskam sudėlioti į lentynėles galvoje ir atsigauti. O vėliau… Prasideda knaisiojimasis po tas lentynėles, ieškojimas atsakymų į senus “kodėl” bei “kaip”, kuriems jau lyg ir suėjo senaties terminas. Kokio stalčiaus gale atrandi sužvėrėjusį egzistencinį ilgesį ir atsitinka kaip su lagaminais kelionėse - išimt išėmiau, o atgal nebetelpa… Ilgesys man loja apie seniai pas mane neužklystantį anų rudų akių žvilgsnį, melsvo liūdesio naktį, viską, ką taip kruopščiai mūrijau į popieriaus lapus ir tikėjausi, kad nepasipainios po akimis ir pamiršiu.

Aš turiu teisę pamiršti. Viską, kuo buvau, kuo norėjau būti ir netapau, viską, ko gailiuosi, viską, dėl ko savimi šlykščiuosi, visas gražiausias svajones, virtusias baisiausiais košmarais, tave, jį, ją, mus, juos, jas, viską, kas tyčia ar netyčia buvo padaryta vienų kitiems, žodžius, kurių nereikėjo išgirsti ar sakyti.

You were in all of my good days. In most of the bad ones too

Velniai žino, kokia prasmė tai rašyti. Vis tiek viskas, ko negaliu tau pasakyti, man tėra metafizinio siaubo pilna tyla, o čia tai virsta beprasmišku kvailybės ekshibicionizmu. Ir ką? Įsivaizduosiu, kad niekam netrukdo, ir tęsiu.
03.13

*

ir tavęs čia daugiau nebebus.
kaip nebuvo pernai laukto sniego,
ir tylos nebuvo, kai reikėjo, ir tylos...
kaip nėra blankaus veido atminty, kai bandai prisišaukti,
ir žibintų šviesa jau kitokia, šaltesnė,
ilgesys su pirmom snaigėm ištirpsta,
tuščia ir pilka,
ir pravirkti turbūt nebemoku

*

Mirtis ir mėnulis. Mėnulis ir mirtis.
Ir tuščia.

*

...Šitas ruduo man - prisiminimų metas. Ir to, kas jais taps... Baisu ir sakyti - tuk tuk į medį - bet man ramu. Ramu, kaip seniai nebuvo. Na, taip jau yra, viskas labai paprasta - laimė ateina tuomet, kai, praradę viltį, nustojame jos ieškoti; kai nustojame galvoti apie save... Turbūt dar geriau būtų išvis nustoti galvoti. Nepavyks.

Šąla rankos.

Myliu linksmai kruvinus medžius ir lietų, ir tamsius vakarus... Bet labai pasiilgau žiemos. Gal ne tiek žiemos, kiek tos šilumos, to jaukumo, kurį žiemą kažkodėl lengviau sugauti...

*

Baimė išprotėti iš tikrųjų yra baimė tapti kita būtybe:
Būtent tai mums ir atsitinka visą laiką.
[L.G.]

*

Seniai nerašiau čia. Bet tik čia.
O šiaip beveik kiekvieną naktį duodu valią savo grafomanijai.
Dienoraštinis sąsiuvinis, kokio anksčiau užtekdavo metams, turbūt bus subaigtas per porą mėnesių...

...Šiaip - blaškausi. Viską permąstau. Vieną valandą galvoju vienaip, kitą - jau kitaip. Bet tvirtai žinau, kad nereikia niekur skubėti. Su laiku viskas savaime turi sustoti į savo vietas. Reikia kilti aukštyn, nes žemai jau buvau. Net jei bandydama daug kartų krisiu - tai irgi tik dalis kelio, kurį privalu nueiti.

Running over the same old ground
How we found
The same old fears
...
____________________________________________
Ir dar turiu Stokholmo sindromą... Ha.

*

"Buvo valanda... Maniau, kad man liko tiktai mirti. Nieko daugiau - mirti! Bet... Tai buvo viena valanda. Vėliau aš supratau - jūs norite tiktai gyventi. Pikta nenorite daryti..."

Galbūt dar begalę kartų krisiu... Bet neturiu teisės pasiduoti. Kol bus bent vienas žmogus, kuriam manęs trūktų, jei išnykčiau.

Ir visos tos svajonės, kurias palikus maniau, kad nebeturėsiu teisės vėl į jas grįžti... Jos visgi niekur nedingo.

"Aš noriu ką nors pasiekti. Ką - nežinau pati... Galbūt... Galbūt ir vėl skausmo. Gero skausmo, kai ašarų pilnos akys, o širdyje - šviesu..."

...O širdyje - šviesu.

Ir ta šviesa man rodys kelią... Šitą jo atkarpą turiu nueiti viena.
Ir eisiu. Nebijau.