Gyvenimas - kaita.
Tolsta kasdienybė kaip laivas nuo kranto.... Viskas tolsta... dvi pušys prie žvyrkelio... šaltas miestelis palei ežerą... skubėjimas ir savaitgalių laukimas... nyki internato sienų aura... kava karštą dieną ant ežero kranto vidury gražiausio Lietuvos miesto... traukinių stotis palei sentikių kapinaites...
Viskas tolsta.

Kai sutemos apkabina gatvę ir dangų, paimu liūdesį už parankės ir einame abu... į  paparčių erčią...

...rytoj pas Varnus... dešimt metų su kuriančiais, ieškančiais savo viduje kažko tokio, ką galėtų pasidalinti... prisiminiau pirmąją kelionę į Pagulbį, kur vyko žžolės pasibuvimas... nuvažiavau pavėluotai, visi jau sėdėjo už stalo... buvo viskas kažkaip pakylėta, paslaptinga, nauja... kur dingo tas nenusakomas cinkelis?... visi sulindo į fb - nebeliko nei karštų diskusijŲ, nei intrigų :))))) visi tokie raaaaamūs...ach... GYVENIMAS - KAITA

Noriu į mišką. Tolimą tolimą, gūdų... Noriu gyventi miško trobelėje, kad naktimis girdėčiau vilkų kaukimą, o aplinkui nebūtų jokio žiburėlio. Tik eglių šniokštimas, tik  pušų ošimas... Rytais po langais skaityčiau naktinių svečių pėdsakų raštą...Po velniais, kiek galiu po tuo žaižaruojančiu bankomatu miegoti...

Grįžtu prie senų tiesų - "kiekvienos dienos gražumas tiesiogiai proporcingas į ją įdėtai kūrybinei energijai. Nieko neįdėjai - nieko ir negausi".
[Sarah Breathnach]

Tiek daug to tuščio blizgesio mane vargina... Ilgiuosi tų draustųjų, bet tikrųjų Kalėdų, naujametinių žiburėlių -  tegul ir iš Maskvos - bet su tikromis muzikos, kino teatro žvaigždėmis... Žvagulio kalėdos - man baugu, lyg vaikščiočiau po kažkokį plastikos  sąvartyną...

Nutolo kelionė į Balkanus. Ataušau. Visom prasmėm. Nebekankina nei karščiai, nei pilietinio karo baimė. Tai nebuvo kelionė nusifotografuoti po palme, mėgautis Adrijos pliažais. Tai buvo akistata su sušaudyta, pažeminta, religijų labirintuose besiblaškančia, karo žaizdas besigydančia Europa... Bosnija, Hercogovina, Serbija... Ir nepaprasto žydrumo Adrijos pakrantės, į kalnų uolas įsikibę miesteliai, kalnų upių kanjonai.
 O šiandien čeža po kojom lapai, tuštėja daržai, katės vakare anksčiau grįžta į namus... Tokiu metu mes  tampam neoromantikais impresionistais - gręžiojamės į praeitas dienas, ilgimės kažko nenusakomo...
Aš vėl noriu ten, kur šilta, kur skurdžių namelių prieigose po vynuogėmis sėdi, rūko  ir vangiai į praeivius dairosi juodomis skarelėmis suvargusios Balkanų moterys, kur šiltose smaragdinės bangose supasi ką tik iš jūros grįžusių žvejų valtelės. Noriu į tą mažytį kalnų kaimelį prie jūros, kur bemiegės nakties  tyloje cikadų garsai,  bangų murmesys ir prie kalnų keteros prisiglaudusi mėnulio delčia ...
 

....Koks karštas rugpjūtis... Šiemet nebėra pasisėdėjimų po rugpjūčio žvaigždėmis... Trauksiu kaip ta gervė į pietus...
Šįkart Juodkalnija. Tikiuosi rasti ramius ir dar turistų neapgultus žvejų kaimelius.. O gal senų alyvmedžių giraites, šalia į uolėtus skardžius įsikibusius lyg amfiteatre namelius?...
Tiesiog pasiilgau Adrijos - smaragdinės, bet šiltos ir kvepiančios.
Baltija man per šalta, triukšminga - ji tiesiog nemyli   manęs...Palangoje man labai nyku, liūdna,  ypatingai paskutiniais metais kažkoks prasčiokiškumas iš kiekvieno kampo  žvelgia. Ir tas saulės palydėjimas ant tilto  šiemet buvo  kažkokiame triukšme ir chaose, o dar tas Basanavičiaus gatvės pragaras...
Kur mano lagaminas? Kur mano storapadžiai batai?
























 

gyvenimas eina

Gaila, kad su stovykla sutampa.
Taip norėjau Naisius pamatyti...
http://www.gruda.lt/keliones/keliones-autobusu/poilsis-kalnuose/austrijos-alpes-143/2013-07-20