Reinkarnacija egzistuoja - bet man,
nuo to, šiurpu nesidaro  ( - жутко не становится)https://www.youtube.com/watch?v=33rckcR1CFU
-----------------------------• • • • • • •------------------------
iš knygos (išleistos lietuvių kalba): "365 DZEN"
                           ◘ • ◘ • ◘
Prisimenu trumpą pokalbį tarp Budos
ir vieno jo laikų filosofo.

„Girdėjau, kad budizmas yra mokymas apie nušvitimą.
Koks jūsų metodas? Ką jūs praktikuojate kiekvieną
dieną?“
„Mes vaikštome, valgome, prausiamės, sėdime.“
„Tai kas gi čia ypatinga? Visi vaikšto, valgo, prausiasi,
sėdi...“
„Pone, vaikščiodami mes žinome, kad vaikštome;
Valgydami mes žinome, kad valgome... Kai kiti vaikšto,
valgo, prausiasi ar sėdi, jie paprastai nežino, ką jie daro.“

 Budizme svarbiausia susikaupimas. Tai energija,
apšviečianti visus daiktus ir užsiėmimus, ugdanti
atidumą, įžvalgumą ir budrumą. Susikaupimas
yra visos budistinės praktikos pagrindas. 
                            ◘ • ◘ • ◘
- [7ps.] -
                - THICH NHAT HANHAS, DZEN RAKTAI
                                                     (ZEN KEYS)
išversta iš leidinio: 365 Zen/ Daily readings
edited by Jean Smith HarperSanFrancisco
Iš anglų kalbos vertė Jolanta Kriūnienė
"365 DZEN " (7 puslapis.) ("Verba vera", 2004))
P.S.
ŠTAI ką reiškia ŽINO (ne kūnas tave, o tu kūną savo valia...)
https://www.youtube.com/watch?v=y-aTs3Cp6pI

• ◘ • ◘ • ◘ • ◘ • ◘ • ◘ • ◘ • ◘ •• ◘ • ◘ • ◘ • ◘ • ◘ • ◘ • ◘ • ◘ •

◘ • ◘ • ◘ • ◘ • ◘ • ◘ • ◘ • ◘ •• ◘ • ◘ • ◘ • ◘ • ◘ • ◘ • ◘ • ◘ • ◘
 

Dienoraštinis įrašas:

PATIKO REZONAS tarp KŪRINIO ir vieno KOMENTARO esančio tarp komentarų po TUO kūriniu) :


(kūrinys pavadinimu vienu iš esančių trijų pavadinimų)  :

•„Šviesa viduje...“; •„Tamsa – iliuzija“; arba •„Nubudimų akimirkos – suvokime“

* * *
Duris išverst – sakytum norint įsilaužt kažkam vidun,
Nežinau kam, ten esančiam už jų, stambiu griausmu,
Ir siautėjančiam taip galingai,

Pavargęs, baimės sekinamas – rodos be jėgų jau
Išlaikyti uždarytas tas duris,
Sekundė po sekundės, baimės stingdomas ir sunkiamas – jau
Be jokios vilties,

Nebeturėdamas prarasti ko – nebent tos įtampos,
To varginančio sustingimo...

Staiga!

Susivokiau minty,

Sakytum prisiminęs, kad žinau
Žodžius, kaip jie iškart,
Čia pat, pradėjo sklisti, plūsti iš manęs į jį,

Į tą kažką besiautėjantį ten
Anapus durų:

 „Sakyk man pagaliau,
Kuris ESI už jų –
Pas ką veržies, pas ką atėjęs tu ir

Kas  tu?!..“  – stebėjęs lyg, ar lyg savęs besikreipiančio klausęsis

Čia pat atsakymą išgirdęs
aiškų
aiškų:

„o kaip žinot galėt galiu?
tai tu man atsakyk, juk – tu mane, ne aš tave,
Sapnuoji“ –


Nubudau...

kvinta

2014-07-01 13:35:39
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

KOMENTARAS:

Vartotojas (-a): Bazas
Sukurta: 2014-07-01 23:40:58
Aršus suvokimo troškimas susprogsta į klausimą ir atsakymą. Aš dažnai kalbuosi su savimi. Kartais, kai klausi savęs, kažkas atsako. Lyg tu, lyg ir ne. Gal tas balsas ir būna anonimo? Ir jis tik šaižiai nusijuokia į mano suvokimą, bet nepalieka neapdovanojęs už pastangas suprasti nesuprantamą. Kur prasideda ir baigiasi sapnas? Kartais sapnas nuneša labai toli, iš ten kur grįžti nesinori, bet pramerkus akis, pildant tuštumą įpročiais ir prisiminimais, pabyra saujos klaustukų. Jie, kaip embrionai raitosi ir spurda vaisingose mintyse. Taip kontempliuojant kartais užgimsta žodis. Ir jis praturtina, kilsteli, jei ne visus girdinčius, tai bent tą tariantįjį, tą anonimą. Nuo tos akimirkos niekas nebebūna taip pat, kaip ir nebebuvo prieš tą akimirką. Galiausiai ir lieka tik akimirka ir vienas klausimas, kuriam atsakymo nėra, bet tai žinant, reikia jo ieškoti.
__________________________________________
Patiko rezonas, tai yra:
"juk tai tu skaitei, tai tu sapnuoji mano kūrinį, ne aš, ir tie /gal/, jau tavo /gal/ - jų mano kūrinyje, tų /gal/ nėra" - tai rezonas su kūriniu veikimo principe;
___________________________________________
kvinta Siųsta: 2014-07-02 00:04:53

ačiū Bazai, už jūsų paliktus pamąstymus po mano kūriniu. (tai man pasako apie jūsų, mano kūrinio, skaitymą  – kaip skaitote jį jūs – jame esantį turinį, (kada skaitau Jūsų pamąstymus. Jie juk jūsų...)
 
na man tokių „gal“ kokie iškilo jums – neiškyla...
ten viskas be „gal“ – ir trys pavadinimai; jie visi vienas ir tas pats, esmė ta pati: „kuo daugiau abejonių, tuo daugiau nubudimų (prabudimų), kuo mažiau abejonių, tuo mažiau prabudimų, nėra abejonių nėra prabudimų – ir VISI  prabudimai vyksta vienoje vietoje, ta vieta „suvokimo akimirka“ (visi nubudimai yra suvokimo akimirkoje.) kūriny skaitykite ne tik tiesiogiai - (visi nubudimai veda į kur? į nušvitimą, o kiekviena abejonė sklaidosi suvokimo akimirką.) tai filosofija ir dzen-budizmo praktika. SUPRANTI?. jei nori, šiąnakt, prisimink sapne šį pokalbį - užčiuopk save, (ar turi tiek asmeninės energijos, kad galėtum bent prisiminti temą, bent vieną savo gal) nes visi TIE GAL, jau tavo, ne  mano -
juk ne aš skaitau savo kūrinį, tai jau tu jį skaitai (tu jį sapnuoji) koksai dar anonimas Cha cha cha...
suraski ten (sapne savo šią naktį) atsakymą be "gal..." bent į vieną "gal", kurie yra tavo komentare iškilę; juk  tau tie visi "gal" iškilo, komentare, ne man, tai pabandyk - o ten aiškus reikalas, kas už durų, viskas parašyta, gi ten, ne kas kitas, o BAIMĖ - (na gi, nežinai kas yra baimė?..)
 
juk tai "nežinomybės baimė", lyrinis herojus bijo ne kažko konkretaus, jis kovoja su savyje esančia nežinomybės baime, kol pavargsta ir klausia: "kas tu esi?", - jo nesąmoningaSis, tas instinktyvusis, kurį turi ir žvėrys, ir kiti gyvūnai (beje, neturintys ŽODŽIO, žodis, gi minties drabužėlis) irgi turi nežinomybės baimę - savisaugos instinktą, kuris veikia kiekviename gyvyje, taip?.. Štai visi atsakymai jau yra tekste - ten nežinomybės baimė, žodis - tai suvokiančiam pasaulį ir save pasaulyje - kam?.. Žmogui; o sapnas vyksta ne išorėje, jis tavo viduje, viską ką sapnuoji, sapnuoji tu, o ne subjektas, kurį sapnuoji; (sapnuoja tave..). visa ką matai sapne yra tu dalis, (už durų tų nieko nėra, sapnuojantysis jaučia baimę mirčiai - tai savisaugos instinktas ją gimdo, tą baimę - o ko mes jos bijome - ar ne todėl, kad nežinome, kas po gyvenimo?.. nežinomybės baimė. paskaityk dar kartą tekstą ir viską pamatysi, bet tekstas ne apie baimę, o apie šviesą iš vidaus, prabudimas reiškia - abejonės išblaškymą - išsklaidymą, kaip ir nubudimas. visi nubudimai veda į nušvitimą. Šviesa viduje...

______________________________________________________________________________________________________
_______________________________________________________________________________________________________

 

`
KATEGORIJA - LITERATŪRINIS LAIŠKAS;

PAVADINIMAS : Nes taip Dievas sutvėrė - tokia jo valia...



*
/Retas kuris nekrūptels, jeigu palaikai krūpteltų, nors ir raudant visiems šermenyse... /

◘

Vieną žiemą, kada dar vaiku buvau, rodos per naktį klausiausi kaip pūga siaučia, vis nekantraudama mintyse:
kada tas rytas? kada išeisiu į lauką? o sniego bus, taip svajoju sau: nu! tikrai iki dangaus. Užsilipsiu ant pusnies ir dangų paliesiu; na, gal nepaliesiu iki tos žydrumos, bet debesies kraštelį, jei plauks pro šalį, vis tiek paliesiu;

Svajojau svajojau, taip sau, mat vis labai norėdavau pažiūrėt, iš ko debesys padaryti – ar jie minkšti, ar kokie?.. mhmmm, gal tokie, kaip vata – minkšti tik vėsūs? o gal tokie kaip varškėčiai – balti, saldžiame padaže, kuriuos kartais darželyje pietums, prieš pietų miegą duoda;

Pūga ūžė, o aš, sujaudinta minties, kad gal jau gretai galėsiu debesis paliest ir pažiūrėti iš ko jie padaryti, vis svajojau spėliodama ir vis darydama visokiausias prielaidas – iš ko debesys yra padaryti, ir net nepajutau kaip užmigau. Tačiau rytą, tik pramerkus akis, nors buvo už lango visiškai tylu aš gerai atsiminiau iš karto: kaip klausiausi pūgos, kaip laukiau ryto, ir dėl ko?..

Išėjau į kiemą; sniego, žinoma, toli gražu – visai ne iki dangaus, nors ir labai ta pūga siautė...

... o iki dangaus jo vis dar nėra... bet vis tik, prisnigo labai daug – šiltnamio pamatai, į kuriuos gali įsilipti ir tų pamatų kraštai tau jau aukščiau bambos (tokio aukščio jie buvo, tada, kai dar vaikas buvau ), jų nebėra!.. jie tiesiog su žeme susilyginę – net nesimato kur jie prasideda ir kur baigiasi, visur vien sniegas; o medžiai sode savo plikomis šakomis kyšo į dangų, ir atrodo beveik be kamienų...
Dangaus paliesti neina – per mažai, dar per mažai sniego; ec, jo labai permažai, tik kieme takai siaurai taip nukasti, o už dujų baliono dėžės, kuri stovi prie pat namo sienos, tame plyšyje - tarp sienos ir dujų baliono dėžės, kažkas?.. taigi zylutė! ant nugaros guli ir nebijo - neskrenda... guli, taip, visai kaip kregždutė, iš (multiplikacinio) filmuko „Coliukė“; visai taip pat, tik tos zylutės šiek tiek mažiau sparnai išskleisti į šalis, nei tos kregždutės tame filmuke.

Aš, tą paukštelį, į kambarį įnešiau, padėjau ant stalo, labai tikėdamasi, kad jis sušils ir akis atmerks:

kai tik paukštelis atšils, tada kojas – tuos ilgus tamsius ir taip labai suriestus savo pirštus, su juodais nageliais, išties, pasiraivys, atsistos, na – ir galės skristi...
Tikrai, iškart išleisiu zylutę, kad tik atšiltų ir atsimerktų tuos savo vokus... (Dieve, pažadu, kai tik atsikels, iš kart išleisiu – dar pagalvojau taip tada.)

... bet tos zylutės akys – jos akys iš apačios užsimerkę – apatiniais vokais, ir tarp vokų plyšeliai tokie siauri siauri – su tom akim viskas visai ne taip, kaip tame filmuke kur mirksėjo kregždutės akys...

Mano sesė, aštuoniais metais vyresnė, pamačiusi visa tai, man sako:
– Nešk tu ją į lauką; ji nebegyva, matai kaip sustingus, tikrai neatitirps, o kai atšils, tada pūti pradės.

Išnešiau ją į lauką, (nors ir labai nenorėjau to daryti, mat atrodė kad dar reikia palaukti ir tuoj tuoj...) vis tik netikiu, kad paukščiukas, geltonu pilvuku, jau yra nebegyvas; vis tikėjausi, kad zylutė gyva ir vis galvojau:

gal ji dar nenumirė, gal atgis, juk kregždutė filmuke visai kaip negyva gulėjo, bet atgijo, atitirpo, nors atrodė kaip negyva; tai kas, kad visai nesigirdi kaip jos širdelė plaka, juk aš tokių mažų ausų neturiu, kaip Coliukė, kuri galėjo galvą pasidėti ir pasiklausyti kregždutės širdelės, ausį prispaudus – tai man ir nesigirdi; bet gal ji gyva? ta zylutė... gal plaka dar jos širdutė, vos vos... ir ji gali dar atsigauti?..
o gal ją padėti į lesyklėlę, juk atskris kiti paukščiukai, pradės gailėti jos, pradės norėti, kad ji atsigautų, pradės mylėti ją, prašyti jos, kad ji atsigautų – sušildys ją susispietę į krūvą, pamatę kas jai nutiko, ir ji atgis...

Šitaip galvodama, ir šitaip, va ir va kaip, benorėdama, kad ta zylutė atgytų, padėjau ją į lesyklėlę;
- - - -
Tėtis, (amžiną atilsį – taika jam), buvo padaręs tą lesyklėlę iš baltos, (rodės, dar šviežiai kvepiančios) medienos, palikdamas ją natūralią - jokiais spalvotais dažais nedažytą, kad tos ryškios spalvos negąsdintų norinčių atskristi paukštelių; lesyklėlė buvo natūralių medžio spalvos atspalvių, nuo tamsaus iki šviesaus, vos ne balto, ir su storo, tamsiai rudo ir tokio slidaus kartono dugnu - grindimis, bei stogeliu; prie tos lesyklėlės vieno šono, jis buvo tvirtai pritvirtinęs didelę, taip pat visai jokiais dažais nenudažytą ir nenulakuotą natūralią obels šaką; Mes, ant kai kurių tos šakos šakučių pritvirtindavome, aliuminio viela, lašinukų gabalėlius; jie boluodavo kaip kokie vaisiai, ir geltonpilvės zylės lesdavo juos, taip spalvotai – geltonai apkibusios tą be lapų šaką, o mes spoksodavome į jas, ir rodos jau iš taip arti jas matydavome, kad galima buvo apžiūrinėti kiekvieną detalę; tik svarbu buvo stovint prie lango staigiai nesujudėti;
- - - -
Tai padėjau tada aš, tą, ryte rastą zylutę, po lesyklėlės stogeliu; visai ten, kur trupinėlius barstydavome – ant lesyklėlėje esančių kartoninių grindų. (trupinėlius, siautusi per naktį pūga, žinoma buvo išpusčiusi).

Guli po stogeliu ant nugaros tos zylutės kūnelis, o aš spoksau ir laukiu: kada atskris zylutės ir kiti paukščiukai lašinukų palesti, ir zylutės pamatys kas vienai iš jų atsitiko; ir gal tada jie...

Laukiau kambaryje žiūrėdama pro langą, kai mano sesė, staiga, (pamačiusi) man už nugaros, kad pasius:

– Tu ką, visai sukvailiojai, jeigu tau taip ant stalo lavoną padėtų, ar tu tada norėtum valgyti? neatskris jokios zylutės, neatskris, eik greičiau ir išimk ją iš ten. Ji nebegyva.

Tikrai, (pagalvojau sau, kai tik pamačiau tą vaizdą vaizduotėje):
o jeigu man taip?.. jeigu taip man, ir jeigu jis, tas žmogaus lavonas, juk aš ne zylutė, tai tada reiškia tas žmogaus kūnas, kuris atrodytų pažiūrėjus visai kaip negyvas, būtų paguldytas ant stalo, ir dar, staiga, keltis pradėtų?..

o jeigu man kas taip?..

◘ ◘

Tai štai, (vaikučiai) ir (ne vaikučiai)), niekada neužmuškite paukštelio, katinėlio, šunelio, ar kokio gražaus vabalėlio, drugelio, gyvo padarėlio, kol jis gyvas – nes jei jau numirs, tai tikrai neatgis; taip Dievas pasaulį yra sutvėręs, ir kiekviena diena yra šventa – ir kiekviena gali būti paskutinė. Juk kažkada ji bus - ta diena, ateityje paskutinė, nes taip Dievas sutvėrė šį gyvąjį pasaulį – Žemės planetą ir joje gyvenančius. Neužmuškite paukštelio, ar kito kokio gyvio - jei numirs, nebeatsikels daugiau.

P. S.

Nekalbu apie atvejus, kada gyvis labai labai kankinasi ir jam yra suleidžiama nuskausminančių vaistų, migdomųjų, o kai užmiega, tada suleidžiami vaistai kurie sustabdo širdies darbą, jei tas gyvas padaras jau niekaip nebeišgis, o tik labai kankinasi dėl skausmo esančio jo kūne. Ir taip kankinsis iki kol tas kūnas numirs.

(tas intarpas, esantis tarp punktyrinių brūkšnių,
Irpo /P.S./ įrašas, yra parašyti šią dieną, t.y. (2013m. sausio 28d.)

aktyvuotas buvo ( 26d., netyčia – supainiojus), juodraštį su šiuo švarraščiu, juodraštis kategorijoje, LITERATŪRINIS LAIŠKAS; kuris dabar yra perkeltas į kategoriją „kūryba vaikams“) , bei, po kažkurio tai moderatoriaus „ale“ paredagavimų, atrodo dar prastesnis nei tas juodraštis – pats pirminis variantas, dar tik parašytą eigos fabulą, (t.y. kurį įkėliau 26d. supainiojusi su šiuo, jau sutvarkytu tekstu .))