...Raudonas smėlis kaip bekraštės jūros toliai,

Išdegus ir pavargus snaudžia nebyli.

Lėtai banguodama garais užpildo ji

Variniais horizontą, jais žmogus kvėpuoja.



Negyva ir tyku. Sotūs liūtai aptingę

Miega urvo gelmėj kažin kur užu mylių,

Ir geria žirafa iš mėlynųjų šaltinių

Po palmėm kur panteros susitinka.



Joks paukštis nepraskrenda, nesuplasnoja,

Nesuplaka oro, vien saulė juo juda.

Įkaitęs kažin koks smaugkys štai nubudo

Ir spindintį nugaros skydą siūbuoja.



Tuomet erdvė liepsnoja po dangum šviesiu.

Vienatvę niūrią supa snaudulio sparnai.

Lėti šiurkščiaodžiai, grublėti drambliai

Į gimtą kraštą slenka dykumų keliu. 



Iš už horizonto masė tamsi jų iškopia

Ir, keldama dulkes, artėja - regi,

Kaip jie nenukrypsta tiesiausiam kely,

Griauna ir stumia tolyn pasitaikančias kopas.



Prieky einantis - senas vedlys. Betgi kūnas

Nuo laiko suskilęs kaip medžio kamienas,

Galva kaip uola, tik stuburas vienas

Lyg judanti arka lenkia didžiūną.



Lygiu žingsniu, iškilmingai ir blaiviai

Veda tikslan bendražygius dulkėtus;

Šie, rausdami gilią vagą smėlėtą,

Slenka po patriarcho - masyvūs keleiviai.



Jiems ausys - vėduoklės, tarp ilčių - straublys,

Irias taip užsimerkę, pilvai jųjų supas,

Garuojantis prakaitas kyla kaip rūkas;

Ir dūzgia aplinkui vabzdžių debesis.



Kaip jiems - troškulys, maitint muses ėdriąsias?

Ir saulė nugaras plisuotas kepint gali.

Žygiuodami svajoja apie savo šalį,

Girias ir figmedžius, kur glaudžiasi jų rasė.



Regės vėl savo upę iš kalnų sniegynų,

Kur plauko baubiantis didžiulis begemotas, 

Mėnulio šviesoje mįslingai šešėliuoti,

Jie leisdavosi gerti trypdami nendrynus.



Jie eina kupini drąsos lėtai, ryžtingai

Beribiam smėly virtę linija juoda;

Atgaus vėl savo nejudrumą dykuma,

Kai horizonte siluetai bus pradingę...



Drambliai

Leconte de Lisle

--- ir jis sakė jiems:
"Kiekvienas mūsų savo
vidinėmis galiomis yra
pasirengęs būti sveikas ir
ligotas, turtingas ir beturtis,
laisvas ir vergas.Nuo mūsų,
o ne nuo ko nors kito
priklauso šie dalykai." ---

-- kiekviena būtybė savaip
kabinasi į šakas ir į
upės dugno akmenis, nes
toks buvo jų gyvenimo
būdas, ir priešintis srovei
jos mokėsi nuo pat
gimimo.---

---Bet vienas padaras pagaliau
tarė: "Pavargau laikytis
įsitvėręs. Nors pats nematau,
tikiu, kad srovė žino, kur
teka. Pasitikėsiu, ir tegu ji
mane neša kur nori. Laiky-
damasis aš mirsiu iš nuobodulio." ---

Kitos būtybės tik šaipėsi ir
šūkaliojo: "Kvailys! Pasileisk,
ir ta srovė,kurią tu
garbini, taip tave įtrauks ir
tėkštels į akmenis, kad
mirsi greičiau nei iš nuobodulio! " ---

--- Bet jis nekreipė į jas
dėmesio ir kvėptelėjęs pasi-
leido, ir tą pat akimirksnį
buvo srovės pagautas ir
apdaužytas į akmenis.---

---Tačiau, kai padaras net
nepamėgino įsikibti, srovė
pakėlė jį nuo dugno į
laisvę ir daugiau nebe-
daužė ir nebeužgavo.---

--- O pavandeniui padarai,
kurie jo nepažinojo, šaukė:
"Žiū, stebuklas! Padaras
kaip ir mes, o skrenda!
Žiū, mesijas, atėjęs išgelbėti
mūsų!" ---

--- O srovės nešamasis tarė:
"Aš ne didesnis mesijas,
negu jūs. Upė džiugiai
pakeltų mus laisvus, jei
tik išdrįstume pasileisti.
Mūsų tikroji užduotis yra
ši kelionė, šis nuotykis."---

---Ne mano, bet tavo valia teesie,
nes ko nori tu, noriu ir aš.
Eik savo keliu kaipir kiti
žmonės ir būk žemėje
laimingas.---


Štai testas,
leidžiantis sužinoti,
ar tavo misija žemėje
baigta.

Jei tu gyvas -
ji dar nebaigta. ---

Richard Bach
mintys iš knygos
"Iliuzijos"

 

PAMINKLAI

Tik nestatykit -
     paminklų nestatykite
     ant sauso smėlio.
     Ten elgetos
     kasdienę prakeiktį išlieja.

Ir nestatykite
     ant rūko žodžių srauto,
     ant dėsnių įstrižų.
     Negyvėlių stabų žvarba
     į bado žemę dūždama ten smenga.

Ir nestatykite
    ant žingsnių nebylios vėlės,
    ant nežydėjusios, užtemdytos dienos.
    Ten, rojuje tuščiam,
    pasauliui, duona -
    žaislais ir šukėmis klajoja.

Nereik
paminklų
mirštantiems dievams!
     Statykit
         nemirtingiems!


A.A. kun. Ričardas Mikutavičius
Viršūnių paukštis

Tankmė

Nuošalumo -
       
       vienišumo -

             tylos

tankmėse -

žaizdoj

žiedadulkės neištartų žodžių

gyvena.

Alma netvarstomas
   
         saldus gyvybės kraujas.


Sakykit, sakykit, sakykit -

          pliaupianti -
        
                    gurgianti -

                            kriokianti

kančios vėtra

tankmės gyvybę

kryžiuoja ar augina?


................................................


Vienišumo

neįkainuojamos tankmės!

           Brangenybėm tapusios

           tylos žaizdos!

Jūsų skonis

kaip ugnies!

Jūsų vėtra

kaip motinos pienas

jėga trykšta!

           

A. A. kun. Ričardas Mikutavičius

SUGRĮŽUS TĖVIŠKĖN

Gandralizdis.
Gandrai.
Gimtinė.
Kalendoriai.
Pavasariai.
Rudenys.
Sėjos.
Rugiapjūtės.

...aukštielnikas
prisiminimus šienauju,
į didžiulį kluoną vežu.

Šmėkščioja
žalios, pavasarinės agrastų kepurės.
Kaip mano pralėkusios jaunystės šypsenos.

Staiga pastebiu
prie klėties
nuo žemkenčių lauko
atvilktas akėčias.
Sugrįžo poilsiui namo...
Kaip rudenį grįžau ir aš...

Šešėlis nejaukus
nuo jaujos stogo
tamsia ranka
pastūmė ašarą
raukšlių vagon.
Jaučiu jos ugnį.

O žvilgsnis papilkšvijusiais rūkais
gandralizdžiu ir bulvienojais skraido...
Ir lekia prie dosnios
karališkosios kriaušės.
Prie jos rudens rasom
be poterių, išdykę lėkdavom gėrybių...
Ten nuplasnojo motinos skaros balti sparnai
aukštyn rugiais ir vėjais...
…..........................................................................

Šiandieną
tėviškėn grįžtu
kaip tik per išleistuves...
Gandrų...

Šaukiu mintim,
vejuos jų aukštą skrydį.
Gandrai -
jaunikliai -
seniai,
siūbuojat laiką ant sparnų -
įkapes -
vystyklus -
sutanas -
džiaugsmus,
kur skrenda iki sielvarto gelmių,
dainas,
kur šermenų eglišakiais pakvimpa,
ir klyksmą primąkart
ligi negrįžtančios kelionės...

a.a. kun. Ričardas Mikutavičius
iš poez. knygos "Viršūnių paukštis"
(Dainos žaizdos)

Visus visus apsilankiusius ir ne apsilankiusius cia - su sventemis!!!!

malda

Ak, P A L A I M I N K
šį mūsų sustojimą
ties Paslapties pertekliumi -
į tuščius aruodus,
ištiestas rankas
Į D Ė K
Mesijo kančios pažinimo dovaną -

Est 14, 12

Parodyk mums save
mūsų vargo metą...

Užnuodytą žmogaus būvį,
iš kurio sunku prasilaužti, sutrupink,
savo ranka
išvesk,
nuritindamas akmenį nuo stiebelio,
kuris veržiasi išsitiesti, pakilti, žydėti -

Aš šnibždėsiu savo dvasiai -
P A B U S K !

Mano mylimo poeto, vaikystės - neidentifikuojamos laiko mastu paauglystės dvasios Tėvo (pasigendu Jo labai)
A.A. Kun. Ričardo Mikutavičiaus Žodžiai
iš poezijos knygelės "spindintis virš mūsų"

Deep Purple "Child in Time"

klausausi JETHRO TULL "HEAVY HORSES" be komento...................................................

( lango viršuje yra langelis su dviejomis žaliomis prasilenkiančiomis rodyklytėmis,užvedus peLe rašo '' naujinti F5'' baktelėk ta langelį air atsinaujins įdėtos foto , arba spausk F5