"Galėtume stebėtis, kad gilių minčių yra daugiau poetų, o ne filosofų raštuose. Tai dėl to, kad poetus skatina rašyti entuziazmas ir vaizduotės jėga: mumyse, kaip silicio uoloje, yra mokslo sėklų, kurias filosofai išskiria proto instrumentais, o poetai - veizduotės priemonėmis, kad jos skaisčiau suspindėtų."
Rene Descartes

"Poezijoje pirmasis yra žodis. Eilėraštis - tai eilė žodžių, sukabintų pagal skambumą ir tam tikrą ritmą. Jų pernešamos idėjos yra antrinės. Jos siejasi viena su kita taip, kaip gali. "Suprasti" prozą, vadinasi, suvokti ją valdančias idėjas. "Suprasti" eilėraštį, vadinasi, būti užvaldytam jo įtaigos. Aiškumas ir tikrumas - prozos vertybės - poezijoje užleidžia vietą emocijoms ir išraiškos jėgai. Iš to kyla, kad prozoje visuomet galima keisti žodžius - tai yra išversti tekstą į kitą kalbą - su sąlyga, kad gerbsime idėją, - o eilėraštis nepalenkiamai veikia išvien su jį sudarančiais žodžiais ir negali pereiti iš vienos kalbos į kitą. Eilėraštis ir jo vadinamasis vertimas - tai du eilėraščiai ta pačia tema.
Tą pačią idėją galima išreikšti vartojant turinio ir formos konceptus. Sakytume, kad prozoje turinys ir forma yra nesunkiai atsiejami, nes tas pats turinys gali būti reiškiamas įvairiais būdais; to tarpu poezijoje negalime daryti skirtumo tarp turinio ir formos, nes forma tarnauja turiniui, o turinys sumišęs su apibrėžta forma."

Michel Tournier

supjaustyti
laiškai - mintys
nesudėliotos

tolerancijos nerasta

vienalytė būtybė
vienoje - kitoje
šiukšliadėžėje

teisė ar pareiga
gal
tik
smulkūs savęs
mylėjimo
žingsniai

poreikių
aklumas

tuštybėje

matricos
prasiveržęs pjūvis
skersmenį rėžia
keturiapusį

vakarykštė diena
išsiruošusi puoton
eikliai
šuoliuojančiu
žirgu
laiptais
į
menę
šoktelėjo

nebeklauskite nieko

erdvinis klyksmas
rėžia
akis užmerkia
klausą

nebylu nebylu nebylu
tyliai

mano žaislinis arklelis šoliuoja
hiperbole

nepasiekiamai nepasiekiamas
šypsnis skalpelio
aštrumu

skrodžia
sąmonę

[Einu, bet nežinau, į kur nueisiu]

Einu, bet nežinau, į kur nueisiu,
Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės:
Ragaudamas gyvenimą kaip vaisių
Ir vėl jį nešdamas kaip naštą ant peties.

Aš klausiau kunigų ir filosofų -
Atsakė jie, išdėstė viską išsamiai.
Bet man širdis ir šiandien lygiai sopa:
Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?

Ir taip einu tolyn šio klausimo keliu
Po nežinios dangum, pavargusiu žingsniu.
Bet jei randu užsimirsimo smuklę pakely, -

Tai linksmas per dienas naktis puotauju,
Kol nuobodžio tarnai, rimtuoliai rūškani,
Vėl išmeta į klausimo kelius iš naujo.

[Šarnelė, 1943.XII.7]

Vytautas Mačernis

13 [Mes nežinome kam, bet gyventi]

Mes nežinome kam, bet gyventi,
Kurt ir juoktis pasauly - puiku;
Nes ir tai, ką mes esam iškentę,
Vienąsyk prasiveržia džiaugsmu.

Mes nežinom kodėl, bet darbuotis
Per šešias įtempimo dienas
Tenka mums. Ir tada vainikuoti
Galim švęsti šventes prabangias.

Mes nežinome kaip, kuo būdu:
Bet vien ieškantį glosto švelniai
Po gilių abejonės naktų

Purpuriniai tiesos spinduliai,
Ir pro ašarų tyrus lašus
Šviečia aukštas ramybės dangus.

Vytautas Mačernis

[Šarnelė, 1943.XI.1]

Mano siela šiandien sunkiai serga]

Mano siela šiandien sunkiai serga,
Degdama vienatvės liūdesio karščiu.
Aš nemoku jai palengvint vargo,
Ką ji kliedi, aš suprasti negaliu.

Aš sekiau jai pasakas gražiausias,
Sugalvojau malonumų daug naujų,
O jos akys nežinia ko klausia,
Tokios liūdnos, net pažvelgt į jas baugu.

Ir pabūgęs, jog pamišusi kada
Nesuplėšytų į skiautelius mane,
Kai ištroškus atsigert paprašė,

Padaviau jai taurę žudančių nuodų,
Bet, išsiurbus paskutinį lašą,
Ji sušuko: trokštu, duoki stipresnių!

Vytautas Mačernis

[Šarnelė, I943.XI.29]

[Man sakyk, ką nori, aš tikėti nebemoku]

"Man sakyk, ką nori, aš tikėti nebemoku,
Aš tikėjau daug, bet kartą pavargau".
Žaidžia lūpose beviltis, liūdnas juokas...
"Ak, sakyk, tą paskutinį kartą patikėsiu tau".

Jeigu nori būt patenkintas ir būt laimingas,
Įtikėk kuo nors šventai ir jau neabejok daugiau.
Ir tu būsi išganytas, nerimas bet koks bus dingęs,
Nes bebūsi vieno pono vergas pagaliau.

Nesvarbu, ką tujen įtikėsi;
(Tu gali tikėt, jog netikįs esi),
Nuo tada suprasi viską aiškiai, tiesiai
Ir neklaidžiosi aplink nakty.

Sąžine ramia sudeginsi eretikus ant laužo,
Į kalėjimus sukiši daug kitaip galvojančių žmonių.
(Tikintieji neretai per vienąnakt sudaužo
Tai, ką žmonija per amžius statė pamažu.)

Ak, nereikia laisvės, vien tikėjimo užtenka.
Laisvėje gyvent tikrai sunku.
Tikintis iš nuskriausto ir menko
Tampa milžinu. Todėl tikėk ir tu.


Vytautas Mačernis

3 [Praeinančiam pasaulyje praeisiu]

Praeinančiam pasaulyje praeisiu,
Kasdien suduždamas, bet išdidus:
Mylėdamas skurdžiosios žemės vaisių
Ir moteris, ir saulę, ir sapnus.

Kaip svečias, pakviestas į šventę šviesią,
Aš paragausiu, vynas ar svaigus,
Aš tik gėlių spalvom pasigėrėsiu,
Savin giliai įkvėpsiu jų kvapus;

Ir mylimos nerūpestingą veidą
Lengvai palietęs pirštais virpančiais,
Triukšmingai muzikai aplinkui aidint

Ir atsisveikinęs mostu tik su svečiais,
Palikęs žiburius toliau jų šventei degti,
Išeisiu vienišas į amžinąją naktį.

Vytautas Mačernis

Aš pažinau karalių tavyje

Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.

Kiekvienas tavo žodis, išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas, laisvas ir platus,
Kalbėjo apie didžią, gražią sielą,
Praaugusią lyg aukštas medis girioje visus medžius.

Nes tu sakei: "Per žemę mes praeinam
Tik vienąsyk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty".

Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
Aš pažinau karalių tavyje.

Vytautas Mačernis

[Šarnelė, 1942.VII.3]