Įkvėpimas - kaip sklidina vandens stiklinė, nugerti - protinga, išlaistyt - gaila.

Ar greitas augimas, nepriešatrauja Dievo numatytam planui? Bet kokia nesantaika su Dievu nesibaigia, mano pergale.

Ir naujas veidas išsmilkęs šypsosi, o akys išžiūvusios kalba.

Giedu dainelę, savo giesmelę
Apie rūpesčius, vargelius.
Lietuvos krašto, ne tai iš rašto,
Giedu senųjų žodelius.

Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų
Kalnai ir maži kalneliai.
Tenai Lietuva per amžius buvo
Kaip sako mūsų seneliai.

Ten miškai snaudė, ten miškas gaudė
Kasdien lietuviai iš seno.
Ūžė braškėjo,medžiai nuo vėjo,
Ten, kur lietuviai gyveno.

Ant piliakalnių, ant smėliakalnių
Ąžuolai šventi kerojo.
Ir tie dievaičiai, kuriuos žemaičiai,
Kuriuos lietuviai turėjo.

Ir plati buvo tada Lietuva,
Daug ana žemių įgijo.
Žmonės laimingi, buvo turtingi,
Niekas nebuvo vergijas.

Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų
Kalnai ir maži kalneliai.
Tenai Lietuva per amžius buvo
Kaip sako mūsų senoliai.

O kaip norėčiau aš vėl... Sugrįšti rytą pas mamą...

Ant velnio pragaran nujojau..
Iškrapštė ten mane iš pragaišties
Ir parnešė dangun ant debesies...
Dabar man kojos išbučiuotos...
Linai kasose apžaboti.

Po kojom man aguonos žydi...

Širdis plasnoja, lyg laisvas lygumų aras... Aš namuose, ir man taip gera. /Prisiminimai iš senelės gimtinės./ Myliu tas išsikerojas lubinų pievas...

Pritekėjo į mane almantys upeliai gėrio. Ačiū tau. :)

Kirmėlė kirmėlė,
Kirmėlytė kirmėlė.

(ankstyvoji tėčio poezija)

Plačiaskarė eglė, trupantis pavasario dangus. :)