Žemyn galva rašyti geriau.

Nenoriu rašyti ir nežinau kodėl...

Katinėlis ir gaidelis

Katinėlis su gaidžiu statė namą po medžiu
Pasistatė ir gyvena, dun dun dun kažkas dundena.

Iš lovelės atsikėlęs, klausia rainas katinėlis:
-Kas ten beldžias į duris, gyvulėlis ar žvėris?
-Aš, laputė, dun dun dun, įsileiskite vidun.
Aš prie ežero pakrančių visą dieną laukiau ančių,
Šniukštinėjau, lekavau, nė vienos nepagavau...

Ir atsako katinėlis, rainą uodegą iškėlęs:
-Eik, lapute, eik, begėde, ko prie mūsų durų sėdi.
Tu Rainiuko neapgausi. tu gaidžiuko nepagausi.
Spruk į šalį. Spruk į šalį. Neįleisiu į namelį.

Lapė snapė nesuglumo, tik atsigulė už krūmo
Ir primerkus akį, laukia, o Rainys gaidžiukui kniaukia.
-Eisiu eisiu aš peliauti, sau mėsytės pasigauti...
Giedorėli, tu palauk, niekam durų neatšauk.

Ir išėjo katinėlis, rainą uodegą iškėlęs.
O laputė apsilaižė, pasipustė, pasikaišė
Ir lekuodama prislinko prie gaidelio giesmininko:
-Ei, gaideli pentinuotas, tu karoliais karoliuotas.
Už balselį šimtamylį net ir žmonės tave myli.
Ei gaideli, dun dun dun, įsileisk mane vidun.

-Kas ten beldžias, kas ten dunksi?
-Aš, gaideli raibaplunksni,
Aš esu raiba vištytė, moku slieką iškastyti.
Po kiemelį aš lakstau ir darželį tau kapstau.
O gaidelis šaukia jai:
-Kaip tu lapės nebijai?
Eik į vidų, eik greičiau,
Šiandien lapę aš mačiau.

Vos gaidys duris atvėrė, lapė snapė jį nutvėrė.
Dumia lapė per palaukę, o gaidelis graudžiai šaukia:
-Katinėli rainakėli, gelbėk gaidį giedorėlį.
Lapė snapė plunksnas peša, lapė snapė gaidį neša
Per aukštuosius kalnelius, per lygiuosius laukelius.
Per žaliąsias lankeles, per gūdžąsias gireles.

Vos rainiukas tai išgirdo, nuo kalnelio kūliais virto,
Lapę snapę pasigavo ir gaidžiuką išvadavo.
Kitąryt Rainiukas kniaukia:
-Eisiu eisiu į palaukę, bėgsiu lėksiu papeliauti,
Sau mėsytės pasigauti...
Giedorėli, tu palauk, niekam durų neatšauk.
Ir išėjo katinėlis, rainą uodegą iškėlęs.
O laputė ta begėdė, vėl prie gaidžio durų sėdi.
-Ei, gaideli pentinuotas, tu karoliais karoliuotas.
Už balselį šimtamylį net ir žmonės tave myli.
Ei gaideli, dun dun dun, įsileisk mane vidun.
-Kas ten beldžias, kas ten dunksi?
-Aš, gaideli raibaplunksni.
Aš skalikas, aš smarkus. Ieškau lapės po miškus.
-Oi, gerai, kad atėjai, kad nė lapės nebijai.
Eikš į vidų, eikš greičiau, nes laputės aš bijau.

Vos gaidys duris atvėrė, vėl laputė jį nutvėrė.
Vėl jįneša per palaukę, o gaidelis graudžiai šaukia:
-Katinėli rainakėli, dreba mano skiauterėlė.
Lapė snapė plunksnas peša, lapė snapė gaidį neša
Per aukštuosius kalnelius, per lygiuosius laukelius.
Per žaliąsias lankeles, per gūdžąsias gireles.

Vos rainiukas tai išgirdo, nuo kalnelio kūliais virto,
Bet kojelę užsigavo ir laputės nepagavo.

Eina katinas, raišuoja, lazdele pasiramščiuoja,
Ir užtinka jis pušyne lapės išraustą landynę.
Katinėlis žvilgt į vidų ir švelniu balsu pragydo:
-Vidury žalios giraitės šešios gražios laputaitės,
O gaidelis, o septintas prie girnelių prirakintas...
Šešios gražios laputaitės, dar gražesnės uodegaitės,
O senoji lapė snapė pyragėlį šiandien kepė.
Duok, lapute, duok, kūmute, pyragėlio nors riekutę.

Senė lapė olą šluoja:
-Kas ten suokia, kas dainuoja?-
Vos iškišo nosį savo, katinėlis ją pagavo.
Lapė snapė nepajuto, kaip į maišą ją įgrūdo.
O Rainys prie urvo laukia ir toliau dainelę traukia:
-Vidury žalios giraitės šešios gražios laputaitės,
O gaidelis, o septintas prie girnelių prirakintas...

Vos ti išlenda lapiukas, capt už nosies jį Rainiukas.
Kai visus maišan sukišo, maišą katinas užrišo,
Užsidėjo ant pečių, ir parėjo su gaidžiu.

Tie lapiukai jau garde - zoologijos sode.
Paprašykit savo tėtį, kad nuvestų pažiūrėti.

(K. Kubilinskas)

ZIUKIS RŪKORIUS

Zuikis puikis strykt į šilą,
Egi žiūri-dūmai kyla.
Rūksta pypkė pamesta
Ir tabokos prikimšta.

Čiupo pypkę nuo kelmiuko
Ir namo zuikutis spruko.
Ten jis pypkės parūkys
Ir mamytei nesakys.

Į pirkelę šviesią, naują
Ir zuikienė parkeliauja.
Ir nustemba ji ūmai:
Skęsta dūmuose namai!

-Bėkit lėkit! Namas dega!
Sienos svyla, stogas spraga...
-Kur?
-Anapus pamiškės!
Zuikio namas supleškės....

-Oi!- zuikienė atsidūsta,-
Palikau namie kopūstą...
Ir zuikutį palikau...
Oi, abiejų netekau!

Mašina žydrai raudona
Spiegia žviegia:
,,Bėk į šoną!"
O mašinoje dramblys
Rūsčiai dairos į šalis.
Švilpia vėjas pro ausis,-
Ar suspės ugniagesys?!

Atlėkė dramblys mašinoj,
Baisų gaisrą užgesino.
Guli zuikis ant žolės,
Rūksta dūmai iš gerklės!

Vėl dramblys kiek gali teška...
Kur? Pas gydytoją mešką!

-Vai meškute lepečkoje,
Tu išgydei drambliui koją.
Tu vaistažolių parink
Ir zuikutį atgaivink!

Pypkės dūmai išgaravo.
Ir zuikutis atsigavo.
Jis kol gyvas nerūkys
Ir kitam dar pasakys.

/K.Kubilinskas/

Duok žmogui saulę, jis ilgėsis ledo.

Burtažodis Brazilija yra,
Išgirdus jį - pakvimpa man kava.
Su cukrum, pienu ir karamele
Skaniausia ji, kai vyras koks šalia.

Patinka futbolistai man labai,
Jų akys tarsi Salvadoro žiburiai,
O žvilgsniai tarsi Kristaus atpirkėjo statula
Kartu ir Rio de Žaniero pažiba.


O karnavalo plunksnos ir linksmi veidai,
Dar Amazonės džiunglių čiabuvių vaikai.
Nors ir esu aš čia – Lietuvoje,
Kavos burtažodžiai skraidina ten mane.

Bent nuo šiandien, parko moterys... :)

ufonautai nusileido mano kiemo pakrašty
jie visi tokie be veido ir be nuotaikos visi
bet jų tarpe buvo vienas, toks intelektualus
ir tas vienas man pasakė „ko bijosi, tas ir bus“

Einu nušoksiu nuo proto bokšto.

Laikas išmokti taisyti...