Charles Baudelaire. Piktybės gėlės (1857)
XLVII. Vakaro harmonija
Štai laikas, kada, suvirpėjęs ant plono kotelio,
Gėlės smilkintuvas kvapus aplink skleidžia,
O vakaro vėjuj garsai, kvepalai sukas, žaidžia
Ir valsu liūdnu ilgesingą svaigulį kelia.
Gėlės smilkintuvas kvapus aplink skleidžia;
Tarytum širdis įžeista smuikas virpa ir gelia
Ir valsu liūdnu ilgesingą svaigulį kelia -
Dangus kaip altorius gražus prieš akis atsiskleidžia.
Tarytum širdis įžeista smuikas virpa ir gelia -
Švelnioji širdis, kur juodos nebūties neprileidžia,
Dangus kaip altorius gražus prieš akis atsiskleidžia:
Ten saulė krešėja, panirusi kraujo upely.
Švelnioji širdis, kur juodos nebūties neprileidžia,
Prabėga dar kartą žavios praeities visą kelią;
Ten saulė krešėja, panirusi kraujo upely -
Many atminimas tavęs kaip monstrancija saulėmis žaidžia.
Vertė V.Mačernis
Dėklai 