Sveiki, ŽŽ lankytojai ir autoriai.
Kūrybinis eksperimentas „Baltos lankos, juodos avys“ pasiekė kulminaciją. Pirmajame etape keturi drąsūs portalo autoriai pateikė savo tekstus, priėmė bekompromises slaptąsias vedlių užduotis ir pasiryžo radikaliai meninei transformacijai. Redagavimo savaitė baigėsi – visi keturi atnaujinti, išgryninti ir transformuoti kūriniai jau prieš jūsų akis.

Šiame etape žaidimo vedlės atsitraukia į šoną – galutinį verdiktą lemsite jūs. Kviečiame visą bendruomenę tapti vertintojais ir atiduoti savo balsą.

Balsavimo taisyklės:

Atidžiai perskaitykite visus keturis žemiau pateiktus kūrinius.

Šios naujienos komentaruose įrašykite tik vieno, jums labiausiai patikusio ir didžiausią emocinį bei meninį kirtį palikusio teksto pavadinimą.

Balsavimas vyksta iki rugsėjo 8 d. 24:00.

Žaidimo dalyviai už savo kūrinį nebalsuoja.

Palaikykite autorius, vertinkite jų drąsą keistis – dabar žodis priklauso Jums, ŽŽ skaitytojai!

1 KŪRINYS

Ramybės jaukinimas 

  Šįryt klausausi ramybės. Stebiu ją. Mokausi. Žolė kieme vešli, – nespėja žoliapjovė paskui, o mes ir nesistengiam. Rasa didelė – ir vėl karštį saujom semsim. Prisimerkiu –  žolėje sustigęs rytas žėri, čia melsvai saulėje blyksi, kitur žalia su rausva mainosi. Vakar turbūt Perkūnas vaivorykštę į šipulius sudaužė. Į mažytes tviskančias skeveldrėles, kurias per naktį kažkas mano kieme sėjo, o dabar kėsinasi surinkti.
   Kadagy paukštis caksi. O gal čeksi? Negirdėjau dar tokio – bus naujas kiemo gyventojas. Čiurliai nubudo – čvyyrr, čvyyr virš galvų ir vėl atgal į špokų paliktą inkilą. Kaimyno kieme gandrai sveikinasi, kleketuoja. Kylančioj drėgmėj, saulės nustebintas pakvimpa diemedis – kartus jo aromatas verčia įkvėpti dar giliau – ragauju rytą.  
   Ramybė – ji tokia pilna garsų, spalvų, kvapų. Ne tyla tai.
   Kaime šuo suloja. Dar vienas. Nutyla gandralizdis, nuščiūva kadagys. Kas ta nerimastis?
   Už rapsų lauko tarsi vargonuodami dūzgia kombainai. Nuo aušros – gaudo kiekvieną saulėtą akimirką. Atburzgia pilnom priekabom traktoriai. Už to rapsų lauko dirbtuvės, elevatoriai. Ir tie, atrodytų gamtos santarvę darkantys technikos garsai, taip gražiai įsilieja į rytą, kad apima palaima ir ramus pasitikėjimas – bus ir duonos, būsim ir mes. 

2 KŪRINYS

Gerai apie žodžius 

Nykstančiais popieriniais laukais,
baltom lankom ir kreivom paraštėm,
taškydami mintis į pasaulį plačiai
brenda žodžiai – juodi rašto jaučiai,
nuplakti ilgų liežuvių rykštėm.
Paskui juos ir aš pasieniu sėlinu,
(šviesa ir tiesa žingsnius telydi),
pilnaties valandą į Mėnulį
paskutiniais žodžiais suloju,
ir... sulaukęs blaivaus ryto pabundu –
kišenes babkių prisigrūdęs,
balnoju baltą Vytį ir visai ne į paradą,
bet į tikrą Kalvarijų turgų joju.
Buv. S. N., o dabar Meko(s) gatvėje,
pamatau už vieną centą
knygas ir svogūnų laiškus parduodantį
literatą bei docentą Vytulį,
todėl prie maximos stoju
ir klausiu: ką kalba mūsų rato žmonės,
perėję gyvenimo kalvarijas,
rašę laiškus ir skundus,
o dabar oriai prie teliko sugulę?
Yra dvi nuomonės –
viena mano, kita neteisinga,
sako liberalas, bet grynas arijas Vytulis,
ir maloniai dovanoja
apie verslą tuščių žodžių knygą.
Veltui. Naudos kaip iš ožio – nulis.
Eilėraščiui galas.

3 KŪRINYS

raidės gimimas 

Pirmoji kūdikio ištarta raidė „A–A–A“: „Pasauli, aš atėjau,
išmokyk mane, kaip reikia viską ištverti, iškęsti ir niekada neprapulti –
iki paskutinio ištarto žodžio, paskutinės raidės.“

4 KŪRINYS

Pavasaris, kuris lieka už lango

Už lango – paskutiniai vasario sniego lopiniai. Juodame dangaus fone liejasi tolumoje mirksinčios raudonos šviesos, o čia pat tirpstančios pavienės snaigės tarsi renka jos slepiamas ašaras…
Nakties lange – fragmentiškas lašinės atspindys – infuzinis kraujo maišelis, kiek tolėliau – ryškiai paraudusi pilnatis, tarsi stebinti, kaip jis pamažu senka. Kažkieno dovanotas kraujas, kupinas neišmatuojamo gerumo, lašelis po lašelio raudonąja lašinės gija, rodos, pulsuoja atiduota meile gyvybei ir, lėtai tekėdamas kateteriu, geriasi į berniuko veną.
Dažnai prisimenu išblyškusį paauglį ir šalia jo palatoje visada būnančią mamą. Sukryžiavusi rankas, ji vis lingavo į šonus, tarsi sūpuodama savo nerimą – kiekvieną naują sūnaus kraujosrūvą, įgimtos ligos šešėlį, lydėsiantį visą gyvenimą tarp baimės ir vilties. O pratrūkusi ašara vis gręždavosi į langą, kuriame ją išvysdavo tik dangus.

naktis nesibaigia –
tarp juodų debesų
ieškau žvaigždžių