Šis konkursas lyrikams buvo rimtas išbandymas, o ne lyrikų svetainėje mažoka, tad susivokti, į ką reiktų lygiuotis, gal ir nelengva. Ypač tiems, kurie skaito tik ŽŽ skelbiamus kūrinius. Eilėraščio konkurse „Stotis“ dalyvavo ir daugiau autorių, tačiau kūriniai, kuriuos skelbė, neatitiko konkurso sąlygų, tad perkelti į kitas subkategorijas. Konkursai įvyko, balai suskaičiuoti, prizeliai paruošti, būkite pasveikinti!
 
Eilėraščio konkurso „Stotis“  autoriai ir balai

Avelė Plaukturė mirtis yra dangus (29)
Nijolena O jinai nesustoja (29)
Medinis jogas Geležinio žalčio bliuzas (26)
Bazas Džiaugsmo keleivis (25)
jotvingė Gerasis žvirbli (24)
Ražas Stacijos (23)
Jonas Paunksnė (Iš)ėjimas (22)
Liepsnelė Serpantinai (21)
Manyje Ilgesinga melodija (19)
Eglute7 Ilgesys (19)
Vasara7 Mano sakale skrajūne (17)
Paguodos giesmė Dykos pavasario ir gavėniautojų dainelės (17)
Laũmele lange (16)
Esu Mormorando (15)
 
Vaizdų konkurso „Stotis“ autoriai ir balai

aizbergas (72)
šaltuona (64)
Liepsnelė (58)
laukų gėlė (55)
Vagabondo (55)
Laũmele (46)
 
Vertinimo komisijos nariai apie konkursus
 
diva la luna  
Poezijos konkursui „Stotis“ pasiūlyta keturiolika eilėraščių. Jų tarpe yra netikėtų poetinių blykstelėjimų, metaforų, keletas stipresnių kūrinių. Tačiau visumoje lyg juntamas kažkoks kūrybinis nuovargis, trūksta meninės jėgos. Autoriai sugeba išsakyti jausmus, tačiau ne vienu atveju nesuvaldo formos, kai kurie neįtikina pačia „stoties“ tema, eilėraščiai atrodo dirbtinai „pritempti“ prie šios konkurso temos. Vis dėl to ši konkurso dalis man pasirodė meniniu požiūriu daug stipresnė nei fotografijų. Žaliažolė.lt autoriai geriau valdo žodžio nei vizualinių menų rapyrą.
 
Fotografijos konkursui atsiųsta tik aštuoniolika fotografijų. Turint omenyje, kad šiais laikais fotografavimas yra tapęs masiniu reiškiniu — mažoka. O ir tos pačios nėra labai įdomios nei tematiniu, nei meniniu požiūriu, nors pati „Stoties" tema siūlo įvairių galimybių. Daugumai dalyvių atrodo, kad užtenka nufotografuoti tik gražų kelioninį vaizdą, tačiau nesistengta nei paieškoti įdomesnio rakurso, nei kompozicijos. Nuotraukos labai atsitiktinės, sterilios ir  nuobodžios. O juk stotyse tiek visko vyksta, toks gyvenimas ten verda, tokia dvasia tvyro, taip para ten keičiasi! Fotografas turi išmokti pamatyti, gal nebūtinai kokius nors įspūdingus kalnus ar saulėlydžius, o kažkokią netikėtą detalę, sceną. To gyvenimo pulso, nesumeluoto jausmo pojūčio ir betarpiškumo pritrūko mūsų autoriams. Vertėtų daugeliui pasižiūrėti mūsų fotografijos klasikų juodai baltą fotografiją: ką jie fiksavo, kuo gyveno. Išskirčiau du autorius — šaltuonos ir aizbergo nuotraukas, kurios man pasirodė prasmingesnės nei kitos tiek siužetiniu, kompoziciniu, tiek meniniu požiūriu.
 
Pakeleivis  
Manau, tema suprasta neblogai, o kas yra eilėraštis, jau kalbėta aptariant ankstesnius konkursus. Pakartosiu tik tiek, kad nuo lyrikos, o juolab nuo paeiliavimo eilėraštis skiriasi stilistika – juo kalbama asociatyviai. Žinoma, tai nereiškia, kad reikia prabilti nesuvokiamai sudėtingai.
Kūrinius vertino keli komisijos nariai, jie ir pasisakė. Mano taikiklyje didelių netikėtumų nėra. Vienur kitur pasitaikiusios nelietuviškos kabutės ilgainiui turbūt įpras kibti į reikiamas vietas – apatinės apačioje, viršutinės – viršuje. Alt 0132 ir Alt 0147.
Kelis kartus pasitaikė mažasis brūkšnelis vietoj ilgojo, bet apie tai jau tiek rypuota, kad tikriausiai visiems bloga.
Kaip kasdienybėje, taip konkurse būta ir bandymų kabinti kablelį norint pristabdyti mintį, išreikšti pauzę. Tokiais atvejais tinka brūkšnys ar daugtaškis (nepiktnaudžiaujant), kartais verta keisti žodžių junginį ar eilutes.
Rašybos, skyrybos, tekstų rinkimo reikalai iš esmės neprasti. Visko išmokstama, varnos išgaudomos atidžiau perskaičius tai, ką parašei.
Kitame to paties pavadinimo konkurse dalyvių apsilankė nedaug ir, kaip bežiūrėčiau, nešinų daugiau mažiau tipiniais vaizdais. Juose dominuoja regimasis sluoksnis, kuris priimamas greitai, tiesa, galima įžvelgti perkeltinę prasmę kaip beveik visada visur, bet platesnių minčių nekyla.
Stotį įdomiai parodė šaltuona. Reali vieta lieka antrame plane, o mintis perduodama per muzikantą su keistu instrumentu. Skirtingo intensyvumo muziką ir vėją galima nujausti visuose vienas kitą papildančiuose vaizduose. Stoties melodijos nevienprasmės – judėjimas, saviraiška, laisvė. Plačiau galima interpretuoti asmenybės laikysenos, žiūrovų kaip aplinkos santykį. Vaizdo neryškumas šiuo atveju nėra minusas, o techniškai sutvarkius kažin ar liktų tas melodijos neapibrėžtumas. Puiku, kad, tegul ir redaguojant, imtasi nespalvotos fotografijos, kuri kalba tonais, šešėliais, gyliais – tai nėra paprasta (nesismulkinant apie stovyklas, esama nuomonių, kad būtent nespalvota fotografija yra tikroji, ypač portretinė). 
Suprantama, dabar ne laikas plėtoti šią temą. Juolab kad yra trys darbai (juos laikau vienareikšmiškai geriausiais), rodantys spalvotos fotografijos galimybes ir kai kada net pranašumą.
P. aizbergas įamžino skirtingas vietoves ir situacijas. Kaip jau minėta, vaizdus laisvai gali jungti Gyvenimo perono motyvas.
Stotyje ir pastotėse pėstieji žmonės-paukščiai taip netoli pakilimo linijos, kurios taigi nemato; kažkas keliauja atskirai ir amžinai kartu; o nuotaikingame dueto paveiksle šviečia ir tiesioginė tarpusavio šviesa, ir bendrąja prasme persiliejančios šviesos – kai Vakarų fronte nieko naujo, tik virsta traukiniai, dviejų fronte rieda bendras vežimėlis!
Vienas ir visi, straksėjimas, bildėjimas, nerimas, viltys, mudu abudu gerumas – ar ne taip yra daugiaprasmėje Stotyje?
Vaizdų suvokimui neabejotinai tarnauja spalvos. Jose pilna įprastų simbolių ir sunkiau įvardijamų, bet nujaučiamų ženklų. Taip pat veikia į galvą atėję, sakykim, sugalvoti, ir į akimirką įšokę pavadinimai, detalės. Jei kadruota, paredaguota, nuimtas ar pasuktas koks kampelis, tai tikslingai.
Tokios spalvos, tokie pavidalai, viskas taip yra savaime. Vaizdai apie tai siunčia po apibendrintą žinutę. Konkrèčios ir sykiu nuo dokumentikos pakilusios gyvenimo ištraukos kelia kažkokį maudulį, džiugesį, asociacijas – reiškia, paveiku, kažkas atpažįstama.
Gebėjimą perteikti mintį išjudinant asociacijas galima pavadinti ir dažnai naudojamu žodžiu meistriškumas, bet geriau turbūt pasakyti, kad yra nesurežisuojamų dalykų. Čia vėlgi kaip rašant eilėraštį: nereikia prabilti nesuvokiamai sudėtingai. Pajautai, požiūriui, filosofijai atskleisti pirmiausiai reikia pamatymo (įvairūs teoretikai jį vadina intuicija, pasirengimu – jei esi pasirengęs, pirma pamatysi, paskui parodysi).
Toks glaustas paaiškinimas, kodėl šie vaizdai temą atskleidė geriausiai.
Bendra laikinoji Stotis... šįkart joje sutiktiems ačiū.
 
Goda
Tema „Stotis“ tiek poetui, tiek menininkui ar fotografijos mėgėjui suteikia tiek daug pasirinkimo ne tik tiesiogiai, bet ir metaforiškai. Kita vertus, stebėdama ir vertindama kartas nuo karto siunčiamus vaizdus, pagalvojau, kad apskritai, kiekviena sustabdyta akimirka galėtų būti įvardinta kaip apmąstymų stotelė ar atskaitos taškas, kiekviena akimirka verta stabtelėjimo, būties apgalvojimo… Kitaip tariant, kiekvienoje iš aštuoniolikos atsiųstų nuotraukų konkursui (net ir netiesiogiai vaizduojančioje stotį) galima įžiūrėti tai, ko ieškai, o taip pat ir galimybę plėtoti temą. Dar daugiau, tai byloja autoriaus ar autorės savitą ir neįprastą požiūrį („Poilsio malonė“ (Laumele), „Penkios Žemės“ (Liepsnelė), „Rąžosi rytas“ (laukų gėlė), „Gyvenimo peronas“ (aizbergas).
Vertinimas subjektyvus. Vis tik, pagrindiniai kriterijai (Temos atitikimas bei Meniškumas) įpareigojo, vadovavausi pirmojo įspūdžio efektu konkurso tema, po to atkreipdama dėmesį į rakursą, centruojamas detales, požiūrį, vaizdo ryškumą, spalvinį atitikimą, savitumą, potekstę, fotografijos kokybę. Pastebėjau, kad, jei nuotrauka tiesiogiai ir be priekaištų atitinka temą, tai pritrūksta šiek tiek meniškumo, foto kokybės, ir atvirkščiai. Labiausiai sužavėjo vaizdai situacijos aiškumu, simbolikos gausumu bei gilios būties potekste ir darniai atitiko aukščiausius vertinimo kriterijus: „Gondolų kelias“, „Laiko skiemenys“ (Liepsnelė), „Muzika ir vėjas II“ (šaltuona), „Pro nuleistas bures“ (laukų gėlė), „Šimtas metų vienatvės“ (aizbergas). Mielos sustabdytos akimirkos „Vakarėja“ (Vagabondo), „Pabradė + 19 = … ?“ (aizbergas), „Rudens akimirka“ (Laumele)  patraukė ir prikaustė dėmesį savo vaizdu bei nuotaika, puikiai atitinka temą su plačia interpretacija, bet iki aukščiausio meniškumo įvertinimo sukliudė kelios bereikalingos vaizdo detalės ar fotografavimo trūkumas.
Tikrai meninė fotografija ne ven emociniai aspektai, ji reikalauja aukščiausių techninių aspektų išpildymo taip pat, o viskas kartu užburia ir norisi sugrįžti prie jos dar ir dar...
Dėkoju nuotraukų autoriams ir konkurso organizatorei už galimybę pasigilinti duotąja tema, paieškoti geriausio, o kai kuo ir pasidomėti fotografijos mene, įvertinti.
__________
Dėkoju visiems, kuriems rūpėjo šie konkursai.