Ir vėl ruduo ir kitos mielos banalybės.

O vilnys vasarojaus, kai jūs mane apleidžiat...

Sunku pagalvojus, kokių per gyvenimą būta tų vasarų...  šviesesnių irgi pasitaikė, nors visas jas grandinėle jungia būsena nei pakartas, nei paleistas. Nėra ten žemuogių, ant smilgos suvertų, nei ko panašaus. Likimo vingius, kai kada vedančius ir į kokią nors džiaugsmo stotelę, galima raityti romantizuotoj beletristikoj... realybėj, deja, veda tik tiesioginis kelias į darbą ir beprasmybę.

Bet paprastai rudeniop atsigaunu ir stabilizuojuosi. Juolab šiuo metu galva šviežiai praventiliuota dar ir Švedijos vėjų. Kas ir kaip, įstengčiau iliustruoti šabloniniu lėktuvo sparnu tarp debesų ir reprezentaciniais paveiksliukais, būtinai su laivais, būtinai Vasa, bet verčiau tik trumpai pažymiu, jog skridau ne kopūstų bačkoj. Nors kaip transportas tiktų bet kas, kad tik pradėtų nuo oro uosto. Nes būtent jo prieigose staigiai (net tą žinant smagu pajusti momentą) prasideda kažkoks kitas būvis, o už kontrolės praryjantis laukiamasis gardas viską perverčia galutinai. Tada dar truputis dezorientacijos (hm, kur esu?), ir jau laisvas kitoje žemėje.

Šįkart atsidurta geografiškai netoli, bet kontrastas akivaizdus. Tiesa, uostas Arlanda, nejučia apsipynęs rimu iz it mai drym lenda, gana šiukšlinas, pirmas pasitinkantis tualetas dar baisesnis, negu įspūdingiausi Toi-Toi, regėti LT, bet po kelių žingsnių tai užsimiršta, įtraukia įvairovė ir bendrai labai graži aplinka. Dar vasariškai šiltas dienas persmelkęs kandesnis pusdienis, jei apie orą, o jei apie turinį – nuostabi architektūra, spalvinga margatautė minia (ir ne surūgę ar susidvasinę veidai, prie ko taip pratusi akis), maloniai betiksliai slampinėjimai, atrasti savišvietos punktai – gerai atpeikėjo, atskyrė nuo troškios praeities, niekas tapo nebesvarbu, tik hotely švediškas stalas ir laisvė... tiek to, užsimiršau ir pasileidau į šoną. Gana. Rimties jau valanda!
 
Klausimynas Ar ruduo jau pabaiga? ir kitas, kviečiąs Išminties labirintais, užgriuvo mane dar nesusimąsčiusį tomis temomis, bet praktiškai pasiruošusį.

Svarumo dėlei primetant dar ir išvedžiojimų, galima sakyti, kad tam tikra prasme bet kuris mirksnis yra pabaiga ir tuoj tąsa, taip slogus įkarštis, nerimo ir kliūčių narvas virsta gal ne iškart atpažinta, bet kryptinga energija, viskas kyla iš nuotaikų, per jas ir pikiruoja, tad viskas čiki piki. Todėl jau ir galėčiau natūraliai pildyti biuletenį Pakasynos ir navynos. Garantuoju, kad jis žmonijai neaktualus, bet svarbu, kad aktualus man. Pasirausęs senolių įžvalgų kraitėje neaptikau kokio aiškesnio pritarimo, kad kiekvieną domina pirmiausia jis pats, nors yra užuomina, kad esi savo likimo kalvis.
Tai kad plieksiu pasagėlę. Įvertinęs skaudžią dokumentikos fiasko patirtį, bandysiu per eseistiką pramaišiui su kazuistika, nuspręsta.
 
Taip tai taaaip… bet... nnn..e..e... kažkas vis dėlto vyksta ne taip. Mat iš kažkur man ėmė lįsti eilės. Turėčiau pagaliau pasidžiaugti, gal jau tuoj būsiu menininkas, nors priepuoliai mane ištinka ne kasdien, bet pats faktas, pats faktas...
 
savigrauža

mąsčiau braidydamas po plotą
kur tieji gaivūs vandenai              
sugerti šerdimi gyslota
srauniai žadą jog dar užeis...
 
deja tik praraja derėjo
lapijoj pasiklydęs protas               
kaip kurdvelkis išsivadėjo
tik šiekštas palikau nūnai!
 
engramą liūdną besupu
nei kirmiui nebeįdomu...
bestypsau vargo graužtuku.
 
bet šitoks nieko nepraranda
nudribs tuojau skylėta skranda
paskui ir stipena supus.
---
Taip kybo amžinas pabūklas
ir susimainymo stebuklas:
visų tokių batalijų
dvasia begal vitališka.
 
Nieko. Ramiai palinguojant, kad patarlės ir posakiai turi visokių atspalvių, atsiskleidžiančių priklausomai nuo aplinkybių, variantas ko prisidirbsi, tame ir sėdėsi mano atveju yra kaip tik. Vis dėlto nėra padėties be išeities.

Ir kad jau esė išskydo, o glaudus mano santykis su poezija išvis komplikuotas, įnašo į tradicinius aruodus neįnešu, viską palieku fermentuotis atskirai ir gręžiuosi (tai savotiška ekvinokcija) savo stipresniąja puse  – į (at)pasakojamąjį ir apipliurpiamąjį žanrą.

https://rutube.ru/video/7679bf3c6fc484e2dcc8c50c1a734668/

Tai ir būtų pagrindinis laimėjimas: suvokti savo galimybes.