Ne, nu negaliu. Sveiko proto liekanos rūsčiai plaka ir grūda atgal į savitvardos narvą – gerbiamasis, verčiau patylėk, išpasakota viskas nublanksta, viskas jau nebe taip, ir normalu, kad kitam suprasti to neįmanoma, vėl apsijuoksi, bet kadangi su tam tikrais titulais esu apsipratęs, tai neatsitiks nieko išskirtinio, jei ir nepatylėsiu.

Taigi, užvaldė tikras apsėdimas. Aplink šėlsta pavasaris, šviesos pluoštai bombarduoja vitaminais, turėtų kažkiek būt geresnė minčių cirkuliacija ir koordinacija, bet niekaip. Tiesioginių suicido planų lyg ir nėra, bet mintys vien apie mirtį, kaip koks juodas lizdas be properšų. Prisiminimai, liūdesys, gailesys...
Ir jokių čia metaforų.
 
Senais keliais einu ir gegužės 31 – parduotuvė, automobilių parkavimo aikštė, už poros žingsnių būtų ir ta Trimitų stotelė, tebevežanti vasario nuotykį su korta... kaip įprasta, šiame epizode rutininis irzulys skysta į melancholiją, skaidrią nežinomybę, – bet ūmai trasą užkerta neįtikimas dalykas, o vis dėlto faktas, ir jau nei juoktis, nei stabarėti: tiek kartų nuo žiemos pro čia keliauta, ir, suveikus kažkokiai logikai sekundę dar vertinu padėtį, svarstau, negi nieks nepašluoja, galų gale negi padanga nepačiumpa ar koks praeivis, kodėl iki šiol čia... mat aikštėje – vėl guli korta! Iškart matau, kad tos pačios kaladės.
Klaiku. Niekam niekas nerūpi. Bet gal kitų nosys aukštyn, kryptys į viršų. Laimingi.
 
O mano... ir dar liūdniau, kad banali realybė taip žiauriai nubraukia puoselėtą paslaptį – deja, jokių paslapčių nebūna, nei tada, nei dabar, kažkas tiesiog nerūpestingai pabarstė kišenių turinį, gal neblaivus, gal ką, iš to ničnieko... Dangaus atseit žinia... aha, žinia tai buvo, tik labai paprasta: kaip liaudis sako, lauk, šuneli, kol pastips kumelė. Na taip, lauk, ieškok ir ką nors rasi.
Ką nors... Tikrai... guli dabar toks atviras čirvinis ketvertas. Už kelių žingsnių, arčiau degalinės – kniūbščia kita draugė. Kiek purvinesnė, labiau sutrinta, atverčiu – čirvų šeškė...
 
Viskas. Išrikiuotos ant komodos visos rastinukės. Pikai, čirvai. Žiūri kvailys ir braukia graudų snarglį: jokios mistikos, jokių burtų. Tik senos klaidos – polinkis per daug įsijausti. Gi reikėjo ženklus išskaityti paprastai: akys.

(ir vis tiek dėkingos už prisiminimus vidinės akys mato ką nori)

https://www.youtube.com/watch?v=6wrXRyB-Fpc

https://www.youtube.com/watch?v=DAkx2dCc2ik