Taigi, nukritęs iš dangaus dovanėlis gyvena gerai. O jau prieraišus... pareini namo – brinkt ant šono, murkia iš laimės ištižęs, greičiau tik imk ir nešiok... Charakteris švelnus, žaismingas, draugą glaudžiu laimingas.
Jis ilgesingai užrauda, kai išeinu. Kadangi sugyventiniai persiima tam tikrais bruožais, ir aš atsigaivinau kniaukimo gebėjimus.

Ak, liūdesy, nevyk iš manęs virvių!
Pabandžiau išsisukti eilėmis, bet kur tau, ne kiekvienam duota. Į šviesą teks kopti virvėmis.
 
keleiviai
(mano ištikimieji personažai, pėsčiųjų ir motorizuotųjų kolonos atstovai)

Maša (87-uosius pradėjusi našlė, vieną sūnų jau kadai palaidojusi, kitą periodiškai atsivelkantį degradą tebešelpianti) jau kelinti metai teropinėja tik po butą ir tik su vaikštyne; koks likimas, tokie ir pagardai: negrįžtamai pažeistas klubas, blogai suaugęs šlaunikaulis, nevaldoma pūslė, jokių prošvaisčių nei horizontuose, nei artimiausiame akiplotyje. Kaimyniškai aplankyta visgi nudžiunga, pagyvėja ir padėkojusi už dėmesį bei lauknešėlį nusitempia į mintinai žinomas istorijas. Apima neviltis. Nukirsti negali, išklausymu nepadėsi, nieko nepatarsi. Bet žmogus ne siena. Epizodas kartosis.
---
Stefa (apie 83+), įsliuogusi į stuburą prilaikanktį korsetą, pasidažiusi lūputes ir tonizuojama pagaliau sureguliuoto širdies stimuliatoriaus, kasdien sėkmingai leidžiasi iš penkto aukšto ir eina pakvėpuoti oru, tuo pačiu pasirankioti paskalų, apie netektis (vienintelį anūką, vieša paslaptis, mirusį nuo narkotikų, apie dukters dalią, apie silpnos kompleksijos buvusį gyvenimo palydovą Alfuką, apie jaunystėje prarastus kūdikius) temų nei ji pati, nei niekas iš sutiktųjų seniai nebejudina, o kai dialogai pasisuka apie dabartį ir sveikatą, tai būtinai prasideda, kad varfarinas yra šūdas, ir viskas taip pat.
---
Ponia Angelė (92 m.), pernai pralindėjusi atskirtyje sūpuodama lūžusią ranką, kasryt nulipa iš trečio aukšto, išlenda lauk, pereina kiemą, įsitveria priešais esančio namo stoginės stulpelį, palanksto kojas (mankšta) ir grįžta į savo vienišą trijų kambarių bunkerį. Tiesa, čia lankosi dviračiu atvykstantis partizanas Rimutis, tai sūnus, bet pats probleminis, tų santuokų-ištuokų vien kiek, o dar pensininkas, o dar savijauta ir nekoks egzistencinis fonas:  vyriausia duktė niekados nebevaikščios, per linksmybes seniai rateliuose, kiti vaikai kitaip išlakioję, viena žmona jau ir numirė, motinos dovanoti milijonai nusekę... na taip, abiem dar likusi tokia neįkainojama dovana, vadinama gyvenimu...
Tačiau galima tik spėlioti, koks svaigus buvusios „Ragučio“ vyr. technologės ir jos sūnaus būvis. Pilnatvė iki dugno. Geriama tylomis, nieko nesigirdi.
---
Juliją (apie 82+) birželio pačiam gražume ištiko mikroinsultas, truputį išgąsdino, bet apsisprendusi, kad tat nieko ypatingo, paveldimumas, analogiškų klausytojų ratelyje, kuris pastarają vasarą kažkodėl susiformuodavo saulei užlipus į patį zenitą, taigi atokaitoje tarp parduotuvės ir knygyno Julija senu papratimu liaudžiai aktyviai aiškino apie mokesčius, mat caro Gorocho epochoje dirbo buhaltere; vieną liepos dieną koordinatėms pasislinkus prie upės trenkė insultas kaip reikiant, tada pabuvota stacionare, reabilitacijoje, stojo ir pasekmės su keistais ekskursais... o neseniai gi tratėjo, kad ta Angelė nusišneka. Mat sutartą mėnesio dieną Julija savo iniciatyva (argi praleisi bent poros valandų monologo galimybę) eidavo padėti Angelei apskaičiuoti komunalinius kaštus ir jos ginčydavosi.
---
Izolina (apie 88+) gal penkti metai guli savame rezervuare ir žiūri į lubas. Teigti, kad galutinai užkandusi žadą, dar nereikia skubėti, nes per tuos metus, kaip minėjo budintis sutuoktinis, būta poros frazių: „Velykos“ ir „Pakasyk nugarą“. Va, sako, ir tokios Danutės tėvukas, artėdamas prie 100 jau tylėjęs, paskutinę parą ėmė be atvangos kalbėti, atgaline eiga smulkiai apžvelgdamas visokiausių įvykių peripetijas. Chronologija nepriekaištinga, tikslumas – geriau nereik. Taip kad ko nors įdomaus laukti visada galima.
---
Marysia (apie 84+), uoli įvairių gyvenimiškų patarimų skleidėja (įspėdavo, kad tamsiuoju paros metu prie parduotuvės tyko organų vagys, išpjauna inkstus ir paleidžia, ir eik kur nori), Dzeržinskio turgaus verslininkė, toliau diabetikė, širdininkė, maldininkė, motina, pergyvenusi savo vaikus, ir žmona, prieš n metų išgiedojusi stacijas vyrui, kuris girtas užspringo blynu (pusė kąsnio dar buvo rasta už žando), ilgame kelyje sklandžiai netekdama nuovokos ir jėgų prieš savaitę slaugos ligoninėje užgeso.
---
Tyliai, kaip ir egzistavo, pernai rudenį dingo Reginos motinėlė (apie 82+). Reikalai paaiškėjo susidomėjus, kas įdaužė laiptinės langą – pasirodo, tarnybos, nešusios į kelionę. Atsivėrė ir tai, ko niekad nežinota dėl visiems uždarų buto durų: kad seniai našlė, tai taip, vyro netektis paliko akivaizdžių žymių, kurių neištrynė senatis, o šiaip velionė, našlaitė nuo kūdikystės, pyko ant žmonių, jų vengė, nes, taip išeitų, trūko kažko abipusio, buvo ligota, bet niekad niekur nesigydė, niekuo nepasitikėjo, užsibarikadavo savo niūrioj tamsybėj ir, panašu, net nesuprato, kad taip nulėmė savo dukters vienišystę.
---
Dėdė Juozas (apie 84+), gerai, kad viengungis bevaikis (seniai seniai būta požymių, kad linkstąs prie mergaičių, bet atsiritusi metoo# banga jo niekaip nekliudė), visą gyvenimą šlifavęs tik jūros ir spekuliantų teikiamus gintarus, o paskutiniuosius dešimtmečius savo butuke kaupęs konteinerių (deja, ne krovininių) turtus, numirė dar balandžio mėnesį. Kažkam sakė, o bobučių telefonas persakė, kad skundęsis širdimi.
---
Nematyt Onutės (apie 82+). Staiga nužydėjusios, susitraukusios Onutės, kurią vyras staiga užsimanęs paliko, nors, rodės, šeimoje nieko netrūko... Griuvo gražus fasadas: šypsenos, juokas, kartu pasivaikščiot, kartu pas kaimynus, pora kokių reta. Seni laikai... Nebeliko jau nieko. Viskas tarsi išskobta, tik tuštumoje sąnariai barška... dar kai matydavau, jie tikrai buvo klaikiai išklypę, o pėdų kauliukai tai ypatingai veržėsi pro keliais numeriais per didelius vyriškus sportbačius, šliūžindavo Onutė nudelbus akis, savęs gėdindamasi, buvo neakivaizdžiai dėkojusi už dėmesį (paprastą „labas“), sakiusi, kad jaučiasi šlykščia boba, bet Onute, mieloji, ar tu viena šioj pakalnėj… nesisielotum taip, jei pažvelgtum iš kitos perspektyvos, kad ir iš mano balkono, iš kur atsiveria šviečiantis ponios Jadzės kiaušas, kurio ji nė nemano dangstyt dukters nupirktu peruku (dėvėjo vieną kartą, iš to ir žinomas šios priemonės egzistavimo faktas, o šiaip velniop dirbtinumą), gal nebent pasiteplioja kokiu kontrastu, ypač mėgsta raudoną, matyt, taip geriau atsiskleidžia balta gulbės oda, ryškus vaizdas gražu ir akims taip sveikiau, o pagaliau ar nemanai, kad paprasčiau per daug negalvoti... Eini ir eini.
---
Štai ir Sigutės šeima (parametrai priklauso nuo to, kaip vertinsi). Kas remisijoj ir be apatinio trikotažo po kiemą nebebėgioja, kas su slidėm vis dar iškylauja, tiesa, ne į Tatrus, o į Liepkalnį, o su šiaurietiško ėjimo lazdomis į polikliniką, dar kas domisi išskirtinai maisto prekių taškais (nuosavais kg ne) – o esmė viena: savijauta gera, savivertė gera. Susitiksi kely – įsitikinsi.
---
O kur, įdomu, Nomkės tėvas? Kur jo, šiukšliadėžių revizoriaus, kablys ir žaislinis pistoletas? Taros maišai, ryšulių ryšuliai... Turbūt su siela. Ir būtinai dar ramentai. Pamušta koja ilgai negijo, tabalavo apvyniota visokiais celofanais, infekcija, matyt, plito aukštyn. Tamkart pridegini odekolonu ar skruzdžių spiritu, bet vis tiek svarbiausia tokiu atveju judėjimas. Taip ir vyko veiklos: šiukšlynas–sandėliukas–jei pati įsileidžia, tai butas–šiukšlynas.
---
Dar Juriko pirmtakas (taipogi apie xxx) turėtų šmėžuot, nors dėl laiko dimensijų jau abejoju, ir nors geriausiai atsimenu jo uzbekišką gymį, rudą prastą kostiumėlį ir kepką semiklinką, atplaukia ir asmenybė: įkaušęs, tupintis prie laiptinės, neperprantamas.
 
Pasaka be galo. Nežinai, kam ir koks tavo žingsnis įstrigęs. O gal tik punktyras. Nebent. O gal nieko.
Aišku viena: kas kaip išgali, visi juda viena kryptimi.

https://www.youtube.com/watch?v=TfmzoSgRmo0