← Atgal
Su Jumis „Mintimis ir širdimi“
Vladui Buragui (Vlabur) ir Daliai Milukaitei-Buragienei 2014-ieji niekur neišnyko – metai liks įrašyti prieš pat Naujuosius pasirodžiusioje dar vienos bendros knygos „Mintimis ir širdimi“ metrikoje.
Buragas, Vladas, Milukaitė-Buragienė, Dalia. Mintimis ir širdimi [Eilėraščių rinkinys]. Vladas Buragas, Dalia Milukaitė-Buragienė. – Kaunas : Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga, 2014. – 80 p. : iliustr., portr.
Meninė redaktorė ir karpinių autorė – dailininkė Vanda Dūdienė.
Portretų autorė – dailininkė Anna Vinauskienė.
Tiražas 200 egz.
1. Gerbiamas Vladai, Jūsų kūryba skelbiama svetainėje, išleidote štai jau dešimtąjį rinkinį. O kuo gyvenate pakilęs nuo darbo stalo, ar gal rašote kaip tik ne prie jo… Ar kūryba – tai nuolatinė būsena?
Tai mano 10-oji knyga, Dalios – 30-oji, bendra – ketvirtoji, o prieš Naujuosius metus dar suredagavau ir 80-ąją knygą… Tegu gražūs, bet sausi skaičiai! Niekad nesureikšminu kiekybinės kūrybos pusės – kiek ten tų knygų, kūrinių ar žanrų. Daug dažniau povandeninėje ledkalnio dalyje – rankraštyne būna nenusakomi lobiai (nors dabar jau atsisakau popierių ir jų keliamų dulkių, o kūrinius perkeliu į laikmenas). Kelionėse ar gamtoje gimusias eilutes priglaudžia judrusis telefonas, tad nekankinu ir negadinu popieriaus – nekertu ateities miško, netrinu rankovių į rašomąjį stalą… Be kūrybos gyvenime dar yra darbas – pragyvenimo šaltinis. Gerai, kai jis (pavyzdžiui, redagavimas) irgi kartais prisišlieja prie kūrybos.
2. Šįkart (ir taip jau ketvirtąkart!) Jūsų bendraautorė – žmona Dalia. Gydytojos darbas reikalauja atsidavimo ir jėgų, kaip – beje! – ir kūryba. Kur yra jūsų bendraautorystės ir kūrybos sąlyčio taškai?
Dalia ne kartą yra prisipažinusi, kad kaip gydytoja saugo ir gydo akis, o kaip poetė – žmogaus sielą. Žinoma, svarbu, kad pacientas / skaitytojas to panorėtų, nes per prievartą malonus niekad nebūsi.
Mudviejų bendros knygos – ne kokie ten mechaniškai sukrautų kūrinių mišiniai. Bendra tematika atsispindi jau rinkinių pavadinimuose („Neramioji liepsna“ – žinoma, kad meilė! „Dviejų saulių nemigusios žaros“ – akivaizdu, kad taip gali būti tik prieš Joninių saulėtekį… „Gerumu vienas kitą apgynę“ – aiškiai nusakyta abipusybė). Gražus ir šių 3 knygų sudarymo paprotys: kairėje – moteriška poezija, dešinėje – vyriška. Rinkinyje „Mintimis ir širdimi“ (tokiu pavadinimu yra knygoje lyg ir programinis Dalios eilėraštis) pasielgta kitaip: išsaugant knygos vienį, autorių eilės atskiriamos tik kūrėjų portretais. Visose knygose buvo ieškoma lyrikos erdvės praplėtimo taupiais dailės kūriniais (karpiniais).
3. Ar giminėje yra daugiau rašančių? Gal gebėjimas išreikšti save per žodį yra paveldėtas?
Žmonos gimtąjį namą puošia memorialinė lenta: Dalios senelio brolis – kunigas Antanas Milukas (1871–1943), knygnešys, apie 200 lietuviškosios spaudos leidinių autorius, redaktorius bei leidėjas Prūsijoje ir Amerikoje. Daugelis jos giminėje (medikai, mokslininkai, inžinieriai) rašė profesinius straipsnius į spaudą, vedė savo gyvenimo dienoraščius, yra išlikusių prisiminimų ir kūrybos.
Savo giminaičių polinkius galėsiu plačiau nupasakoti, kai tik užbaigsiu giminės medį su 4-6 kartų gyvenimo aprašais. Tuo domėtis pradėjau dar būdamas moksleiviu ir suradęs Burago pavardę B. Sruogos „Dievų miške“… Bet čia jau būtų atskira ir gana plati kalba.
4. Gal ši (saldi?) kančia prasidėjo vaikystėje, kai tiek visko matai ir bandai išsakyti? O gal mėgstami poetai veikė moksleivį, kuris su jauduliu laukdavo savo publikacijų rajono spaudoje? Bet gal viskas buvo ne taip… Tada kaip?
Dalia nuo vaikystės mėgo S. Nėrį, net jos portretas iš žurnalo kabėjo virš lovos. Prisimena, kaip netikėtai pabudusi iš miegų nuskubėjo į kitą kambarį: „Mama, ką tik kalbėjausi su Salomėja!“ Buvo vėlyvas ruduo, ką tik po vidurnakčio, o sieniniame plėšiamame kalendoriuje bolavo lapkričio 17-osios lapelis…
Mano mėgstamieji poetai – J.Baltrušaitis, Bern. Brazdžionis, Alg. Baltakis (man jų kūrybos užtektų pasiimti ir į ilgą kosminę kelionę). O kelias į rašytinę poeziją prasidėjo ketvirtoje klasėje, bet gulint ligoninėje. Lėtai slinko dienos po plaučių uždegimo, pradėjau kaulinti iš vaikų ligų gydytojo Kiškio, kad greičiau išrašytų namo. Patikėjęs pažadu („Parašysi man eilėraštį – rytoj pat išleidžiu!“), po valandos jau buvau jo kabinete su aštuoniais posmais taip vadinamame „aritmetikos sąsiuvinyje“. Menu paskutines eilutes: Čia gydytojas Kiškis / Išgydys jus visus! Kitą dieną aš jau buvau namuose… Po to sekė ilgametis slapukavimas storuose poezijos sąsiuviniuose. O pirmojo poezijos rinkinio „Nerašytuos laiškuos gyveni…“ nebūtų buvę, jei ne artimo žmogaus netikėta mirtis…
5. Kūrėjo brandinama mintis išsilieja tik pasiekusi savo valandą. O ar daug redaguojate? Juk svarbu ne tik išsisakyti, bet ir pasakyti. Turinys (mintis), forma (raiška) – ta vienovė, kuriai ištekinti reikia pastangų. Vaizdžiai tariant, brangią akutę reikia įsodinti į grakštaus soneto žiedą.
Eiliuotą kūrinį išnešioju savyje iki visiško išbaigtumo, tad užrašant nebelieka būtinybės ką nors taisyti. Redaguoti tenka, kai eilėraštis pateikiamas, pavyzdžiui, kelių autorių kūrybos rinkiniui. Proza (recenzija, fantastinis apsakymas, esė, romanas) – sunkioji artilerija, kur jau, kaip žinoma, reikalingas prisitaikymas, nes iš patrankos – tai ne į kokius ten žvirblius…
6. Jūsų knygos – tai poezija ar lyrika? Vienok ir lyrika dažnai pavadinama bendru poezijos vardu, bet juk yra žanrinis skirtumas. O gal sielos muzikos skirstyti nebūtina? Jūsų nuomonė apie tai.
Puikiai suprantate, jog knygos – ne tik poezija. Taip, lyrika – atviriausias (ir pažeidžiamiausias!) kūrybos klodas, bet devintosios knygos „Po kipariso ženklu“ paantraštė viską išduoda – Poezija, proza, vertimai. Šiuo metu esu įpusėjęs ir autobiografinį romaną. Patikėkite, kad tai tikrai nelengvas darbas, kaip ir nelengvas buvo gyvenimas tame santvarkų lūžyje…
7. Aiškiai teikiate pirmenybę lietuviškam žodžiui. Ar vienareikšmiškai atmetate, pavyzdžiui, tarptautinius?
Taip. Ypač čia, poezijoje, į širdį panašėjančioje gimtinėje, ir dabar, kosmopolitizmo skersvėjuose. Augalas turi žydėti ten, kur pasodintas. Menu griežtą klausimą Atgimimo kalbose apie Lietuvos partizanus: „Ar tauta turėjo teisę gintis?“ Tada niekas neabejojo atsakymu. Paklauskime to paties esamuoju laiku, kai nebelieka gimtosios žemės nedalomumo, tautinio pinigo, kai tyliai iškeistas herbas, kai vaikų darželiuose penkiamečiams skiepijami sunkiai ištariami žodžiai ir įkyriai sekamos pasakos apie dviejų princų tarpusavio meilę, kai gimtosios kalbos mokytojo šnektoje kas trečias žodis – tarptautizmas…
8. Penkiolika metų vadovaujate Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungai. Trumpai papasakokite apie jos veiklą: iš kur ta mintis – veikti nepriklausomiems? Nusivylėte oficialiais sambūriais?
Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos istorinės ištakos – 1933 m. nepriklausomų rašytojų grupės Kaune (Petras Biržys-Akiras, Justas Piliponis ir kt.) audringa veikla. Šiemet kovo 6-ąją ir gegužės 10-ąją sukanka 25 metai, kai susikūrė ir buvo pripažinta de jure mūsų kūrybinė bendrija po to, kai antrasis Lietuvos Atgimimas pralaužė sovietinės literatūros sąstingio pamatus (daug čia nereklamuosiu, tai geriau atliks LNRS 25-mečio renginiai). Priminsiu, kad šalies kultūros, literatūros baruose sėkmingai darbuojasi ir vėliau atsiradusios Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga, Žemaičių rašytojų bendrija. Mūsų sąjungos nariai vadovauja keliolikai klubų, į kuriuos jungiasi kūrybingi miestų ir rajonų literatai. Negrįžtamai praėjo tie laikai, kai buvo tik viena tiesa, viena partija, tik viena neklystanti ir kitus autorius gožianti rašytojų sąjunga…
9. Kaip manote, koks apskritai rašymo tikslas? Saviraiškos poreikis? Ar nebūna, kad atrodo: jau pasakiau viską, bet ir vėl kyla mintys, vėl apie tą patį – pasaulį ir žmogų, tik jau kitaip… Ir taip, kol širdis plaka?
Jūs jau labai taikliai atsakėte dėl to rašymo. Manau, kad ir kiekvienas kūrėjas turi savą atsakymą. Beje, prenumeruojamas mėnraštis „Gintaro gimtinė“ – taip pat geras rašymo (gerąja to žodžio prasme) išbandymų skaitytojais laukas, kaip sakoma periodikoje, spaudos plotas. Išbandykite!
10. Ir paskutinis, toks pragmatiškas klausimas. Kur galima įsigyti Jūsų knygų?
Kur gauti mūsų knygų (gauti ir įsigyti – čia skirtingų reikšmių žodžiai)? Tikrai ne knygynuose ar prekyboje internetu: jei knygas leidžiame už savo lėšas, tai savo nuožiūra renkamės ir jų sklaidos kelius. Galima įsigyti knygų sutiktuvėse, literatūriniuose renginiuose ar parašius į asmeninį paštą…
Ačiū už pokalbį. Nepraeinančio įkvėpimo Jums!
Dėkui. Abipusiai!
Vladą Buragą (Vlabur) kalbino moderatorius Pakeleivis.
Buragas, Vladas, Milukaitė-Buragienė, Dalia. Mintimis ir širdimi [Eilėraščių rinkinys]. Vladas Buragas, Dalia Milukaitė-Buragienė. – Kaunas : Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga, 2014. – 80 p. : iliustr., portr.
Meninė redaktorė ir karpinių autorė – dailininkė Vanda Dūdienė.
Portretų autorė – dailininkė Anna Vinauskienė.
Tiražas 200 egz.
1. Gerbiamas Vladai, Jūsų kūryba skelbiama svetainėje, išleidote štai jau dešimtąjį rinkinį. O kuo gyvenate pakilęs nuo darbo stalo, ar gal rašote kaip tik ne prie jo… Ar kūryba – tai nuolatinė būsena?
Tai mano 10-oji knyga, Dalios – 30-oji, bendra – ketvirtoji, o prieš Naujuosius metus dar suredagavau ir 80-ąją knygą… Tegu gražūs, bet sausi skaičiai! Niekad nesureikšminu kiekybinės kūrybos pusės – kiek ten tų knygų, kūrinių ar žanrų. Daug dažniau povandeninėje ledkalnio dalyje – rankraštyne būna nenusakomi lobiai (nors dabar jau atsisakau popierių ir jų keliamų dulkių, o kūrinius perkeliu į laikmenas). Kelionėse ar gamtoje gimusias eilutes priglaudžia judrusis telefonas, tad nekankinu ir negadinu popieriaus – nekertu ateities miško, netrinu rankovių į rašomąjį stalą… Be kūrybos gyvenime dar yra darbas – pragyvenimo šaltinis. Gerai, kai jis (pavyzdžiui, redagavimas) irgi kartais prisišlieja prie kūrybos.
2. Šįkart (ir taip jau ketvirtąkart!) Jūsų bendraautorė – žmona Dalia. Gydytojos darbas reikalauja atsidavimo ir jėgų, kaip – beje! – ir kūryba. Kur yra jūsų bendraautorystės ir kūrybos sąlyčio taškai?
Dalia ne kartą yra prisipažinusi, kad kaip gydytoja saugo ir gydo akis, o kaip poetė – žmogaus sielą. Žinoma, svarbu, kad pacientas / skaitytojas to panorėtų, nes per prievartą malonus niekad nebūsi.
Mudviejų bendros knygos – ne kokie ten mechaniškai sukrautų kūrinių mišiniai. Bendra tematika atsispindi jau rinkinių pavadinimuose („Neramioji liepsna“ – žinoma, kad meilė! „Dviejų saulių nemigusios žaros“ – akivaizdu, kad taip gali būti tik prieš Joninių saulėtekį… „Gerumu vienas kitą apgynę“ – aiškiai nusakyta abipusybė). Gražus ir šių 3 knygų sudarymo paprotys: kairėje – moteriška poezija, dešinėje – vyriška. Rinkinyje „Mintimis ir širdimi“ (tokiu pavadinimu yra knygoje lyg ir programinis Dalios eilėraštis) pasielgta kitaip: išsaugant knygos vienį, autorių eilės atskiriamos tik kūrėjų portretais. Visose knygose buvo ieškoma lyrikos erdvės praplėtimo taupiais dailės kūriniais (karpiniais).
3. Ar giminėje yra daugiau rašančių? Gal gebėjimas išreikšti save per žodį yra paveldėtas?
Žmonos gimtąjį namą puošia memorialinė lenta: Dalios senelio brolis – kunigas Antanas Milukas (1871–1943), knygnešys, apie 200 lietuviškosios spaudos leidinių autorius, redaktorius bei leidėjas Prūsijoje ir Amerikoje. Daugelis jos giminėje (medikai, mokslininkai, inžinieriai) rašė profesinius straipsnius į spaudą, vedė savo gyvenimo dienoraščius, yra išlikusių prisiminimų ir kūrybos.
Savo giminaičių polinkius galėsiu plačiau nupasakoti, kai tik užbaigsiu giminės medį su 4-6 kartų gyvenimo aprašais. Tuo domėtis pradėjau dar būdamas moksleiviu ir suradęs Burago pavardę B. Sruogos „Dievų miške“… Bet čia jau būtų atskira ir gana plati kalba.
4. Gal ši (saldi?) kančia prasidėjo vaikystėje, kai tiek visko matai ir bandai išsakyti? O gal mėgstami poetai veikė moksleivį, kuris su jauduliu laukdavo savo publikacijų rajono spaudoje? Bet gal viskas buvo ne taip… Tada kaip?
Dalia nuo vaikystės mėgo S. Nėrį, net jos portretas iš žurnalo kabėjo virš lovos. Prisimena, kaip netikėtai pabudusi iš miegų nuskubėjo į kitą kambarį: „Mama, ką tik kalbėjausi su Salomėja!“ Buvo vėlyvas ruduo, ką tik po vidurnakčio, o sieniniame plėšiamame kalendoriuje bolavo lapkričio 17-osios lapelis…
Mano mėgstamieji poetai – J.Baltrušaitis, Bern. Brazdžionis, Alg. Baltakis (man jų kūrybos užtektų pasiimti ir į ilgą kosminę kelionę). O kelias į rašytinę poeziją prasidėjo ketvirtoje klasėje, bet gulint ligoninėje. Lėtai slinko dienos po plaučių uždegimo, pradėjau kaulinti iš vaikų ligų gydytojo Kiškio, kad greičiau išrašytų namo. Patikėjęs pažadu („Parašysi man eilėraštį – rytoj pat išleidžiu!“), po valandos jau buvau jo kabinete su aštuoniais posmais taip vadinamame „aritmetikos sąsiuvinyje“. Menu paskutines eilutes: Čia gydytojas Kiškis / Išgydys jus visus! Kitą dieną aš jau buvau namuose… Po to sekė ilgametis slapukavimas storuose poezijos sąsiuviniuose. O pirmojo poezijos rinkinio „Nerašytuos laiškuos gyveni…“ nebūtų buvę, jei ne artimo žmogaus netikėta mirtis…
5. Kūrėjo brandinama mintis išsilieja tik pasiekusi savo valandą. O ar daug redaguojate? Juk svarbu ne tik išsisakyti, bet ir pasakyti. Turinys (mintis), forma (raiška) – ta vienovė, kuriai ištekinti reikia pastangų. Vaizdžiai tariant, brangią akutę reikia įsodinti į grakštaus soneto žiedą.
Eiliuotą kūrinį išnešioju savyje iki visiško išbaigtumo, tad užrašant nebelieka būtinybės ką nors taisyti. Redaguoti tenka, kai eilėraštis pateikiamas, pavyzdžiui, kelių autorių kūrybos rinkiniui. Proza (recenzija, fantastinis apsakymas, esė, romanas) – sunkioji artilerija, kur jau, kaip žinoma, reikalingas prisitaikymas, nes iš patrankos – tai ne į kokius ten žvirblius…
6. Jūsų knygos – tai poezija ar lyrika? Vienok ir lyrika dažnai pavadinama bendru poezijos vardu, bet juk yra žanrinis skirtumas. O gal sielos muzikos skirstyti nebūtina? Jūsų nuomonė apie tai.
Puikiai suprantate, jog knygos – ne tik poezija. Taip, lyrika – atviriausias (ir pažeidžiamiausias!) kūrybos klodas, bet devintosios knygos „Po kipariso ženklu“ paantraštė viską išduoda – Poezija, proza, vertimai. Šiuo metu esu įpusėjęs ir autobiografinį romaną. Patikėkite, kad tai tikrai nelengvas darbas, kaip ir nelengvas buvo gyvenimas tame santvarkų lūžyje…
7. Aiškiai teikiate pirmenybę lietuviškam žodžiui. Ar vienareikšmiškai atmetate, pavyzdžiui, tarptautinius?
Taip. Ypač čia, poezijoje, į širdį panašėjančioje gimtinėje, ir dabar, kosmopolitizmo skersvėjuose. Augalas turi žydėti ten, kur pasodintas. Menu griežtą klausimą Atgimimo kalbose apie Lietuvos partizanus: „Ar tauta turėjo teisę gintis?“ Tada niekas neabejojo atsakymu. Paklauskime to paties esamuoju laiku, kai nebelieka gimtosios žemės nedalomumo, tautinio pinigo, kai tyliai iškeistas herbas, kai vaikų darželiuose penkiamečiams skiepijami sunkiai ištariami žodžiai ir įkyriai sekamos pasakos apie dviejų princų tarpusavio meilę, kai gimtosios kalbos mokytojo šnektoje kas trečias žodis – tarptautizmas…
8. Penkiolika metų vadovaujate Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungai. Trumpai papasakokite apie jos veiklą: iš kur ta mintis – veikti nepriklausomiems? Nusivylėte oficialiais sambūriais?
Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos istorinės ištakos – 1933 m. nepriklausomų rašytojų grupės Kaune (Petras Biržys-Akiras, Justas Piliponis ir kt.) audringa veikla. Šiemet kovo 6-ąją ir gegužės 10-ąją sukanka 25 metai, kai susikūrė ir buvo pripažinta de jure mūsų kūrybinė bendrija po to, kai antrasis Lietuvos Atgimimas pralaužė sovietinės literatūros sąstingio pamatus (daug čia nereklamuosiu, tai geriau atliks LNRS 25-mečio renginiai). Priminsiu, kad šalies kultūros, literatūros baruose sėkmingai darbuojasi ir vėliau atsiradusios Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga, Žemaičių rašytojų bendrija. Mūsų sąjungos nariai vadovauja keliolikai klubų, į kuriuos jungiasi kūrybingi miestų ir rajonų literatai. Negrįžtamai praėjo tie laikai, kai buvo tik viena tiesa, viena partija, tik viena neklystanti ir kitus autorius gožianti rašytojų sąjunga…
9. Kaip manote, koks apskritai rašymo tikslas? Saviraiškos poreikis? Ar nebūna, kad atrodo: jau pasakiau viską, bet ir vėl kyla mintys, vėl apie tą patį – pasaulį ir žmogų, tik jau kitaip… Ir taip, kol širdis plaka?
Jūs jau labai taikliai atsakėte dėl to rašymo. Manau, kad ir kiekvienas kūrėjas turi savą atsakymą. Beje, prenumeruojamas mėnraštis „Gintaro gimtinė“ – taip pat geras rašymo (gerąja to žodžio prasme) išbandymų skaitytojais laukas, kaip sakoma periodikoje, spaudos plotas. Išbandykite!
10. Ir paskutinis, toks pragmatiškas klausimas. Kur galima įsigyti Jūsų knygų?
Kur gauti mūsų knygų (gauti ir įsigyti – čia skirtingų reikšmių žodžiai)? Tikrai ne knygynuose ar prekyboje internetu: jei knygas leidžiame už savo lėšas, tai savo nuožiūra renkamės ir jų sklaidos kelius. Galima įsigyti knygų sutiktuvėse, literatūriniuose renginiuose ar parašius į asmeninį paštą…
Ačiū už pokalbį. Nepraeinančio įkvėpimo Jums!
Dėkui. Abipusiai!
Vladą Buragą (Vlabur) kalbino moderatorius Pakeleivis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2015-01-21 15:57:09
Dėkoju už sveikinimus ir palinkėjimus!
Iš tikrųjų – pasiglemžia naujieji darbai.
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2015-01-17 21:10:17
Sveikinu ir aš knygos autorius,ir ,tikiuosi,kad ir manas rankas pateks ši knyga
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2015-01-13 22:47:14
Nuoširdžiai sveikinu knygos autorius, linkiu neišsenkančių kūrybinių minčių, tikiuosi susirasti Jūsų knygą ir būtinai perskaityti. Sėkmės Jums visur ir visada!