Išleidžiate jau penktąją savo knygą. O kada gimė pats pirmasis Jūsų eilėraštis?
Pirmąjį eilėraštį parašiau gal penktoje klasėje, o tai buvo apie 1955 m. Eilėraštukas vadinosi „Darbštus mokinys“. Tai apie mokinį, kuris neidavo miegoti, kol neišmokdavo visų pamokų, neparuošdavo užduotų namų darbų. Netgi tada buvau bandęs parašyti ir pasakėčią „Šuo ir šunytis“, kaip iš mažo šunyčio didelis šuo atėmė prie Nemuno rastą žuvį. Eilėraštuką įdėjo į sienlaikraštį, bet bendraklasiai pradėjo pravardžiuoti „poetu“. Tada baigiau tokį gėdingą užsiėmimą. Vėliau jau vidurinėje vėl rašiau mergaitei, bet toji pradėjo rodyti ir girtis kitoms mergaitėms. Vėl negalėjo dovanoti tokios „išdavystės“. Truputį pripuolamai dar parašydavau. Daugiau parašiau jau vedęs, nes žmona labai mėgo eilėraščius ir galėdavo man daug padeklamuoti kitų, tikrai gerų poetų eilėraščių. Abu neparastai mėgome Verharno „Vakaro keleivis“ ir V.Mačernio „Žmogaus apnuoginta širdis“.   Rimčiau pradėjau rašyti gana vėlai, kai buvau įklimpęs į politiką ir tekdavo vakarus bei naktis leisti be šeimos. Susidarė didelis pluoštas lyrikos, kurią  sudėjau į pirmąjį rinkinį „Sapnų vyšnia“.  Vilniuje parašiau ir eilėraščių ciklą „Sausio naktis“, skirtą 1991 m. sausio įvykiams.
 
Ar prisimenate tą eilėraštį, kurį pirmąjį kažkam parodėte?
 Pirmuosius eilėraščius parodžiau to laiko Zapyškio septynmetės mokyklos lietuvių kalbos mokytojai Onai Barštienei (jei tik tiksliai prisimenu vardą).

Jūsų knygoje daug eilėraščių yra dedikuota žinomiems visuomenėje žmonėms. Ar yra žmogus, kuriam jau seniai norėjote skirti eilėraštį, bet dar iki šiol neparašėte? Jeigu taip, kas jis?
Už tas dedikacijas ne kartą esu ir pabartas, nes esu per menkas, kad galėčiau „liestis“ prie didžiųjų asmenybių, kaip V.Mačernis,  J. Marcinkevičius, R.Mikutavičius, J. Žemaitė, J. Naujalis ar Maironis. Sutinku, kad tai tiesa, bet labai juos gerbiu ir jų kūrybą myliu. Imponuoja man žinomi dori žmonės, kaip politikos kolegos K.Saja, A.Patackas, aktorė R.Staliliūnaitė ir daug kitų. Gi daug gražių, dorų, talentingų žmonių turėjo ir turi Lietuva.

Poezijos knygoje „Rudens žydėjime“ yra ir eilėraščių vaikams. Kas, Jūsų manymu, yra svarbiausia kuriant vaikišką eilėraštį?
Myliu vaikus, turiu jau ir penkis anūkus. Tiek savo vaikams, tiek anūkams tekdavo ir tenka pasekti kokią savo sugalvotą pasaką. Žiūriu į juos ir matau tikrą saulės šviesos ir tiesos pilną žmogų. Kažką norisi pasakyti jiems suprantama, šilta kalba. Tai labai sunku ir nesu tokia dovana apdovanotas, bet palikau keletą eilėraštukų, kad ateityje žinotų, kaip juos mylėjau.

„Kažkada galvojau, kad eilėraščių rašymas – tik turiningas, mielas laiko praleidimas, kai rankos, pirštai tampa mažu tiltu mintims perbėgti į tikrovę“ – teigiate savo knygoje ir gražiai nusakote minties kelionę tuo tiltu. Įdomu, kiek dėmesio skiriate eilėraščio (minties) tobulinimui, korektūrai?
Žinau, kad per mažai. Esu impulsyvus. Atrodo, lyg ir gerai parašai, bet vėliau randi daug trūkumų, o kiti dar daugiau. Tada labai dėkoju, kai apie juos geranoriškai man parašo, neišjuokia, nes ir pats žinau, kad nesu profesionalus literatas, o tik mėgėjas, turintis techninę specialybę. Labai esu dėkingas moderatoriams Ramunei Vakarei, Godai ir kitiems, kurie mano neatidumo klaideles ištaiso, pagainioja, „paravi“ kablelius ir t.t.  Noriu padėkoti ir Vladui Buragui (Vlabur), jis man daug padėjo. Labai esu dėkingas jam, kad sutiko peržiūrėti eilėraščius, padrąsino išleisti knygą.

Kodėl „Rudens žydėjime“? Kas įprasminama šiuo pavadinimu?
Tai tikrai turi dvigubą prasmę. Savo ryškiomis aukso, raudonomis spalvomis, atrodo, kad rudenį medžiai, krūmai lyg ir antrą kartą žydi. Vėlyvuose metuose rašau eilėraščius ir tai taip pat, rodosi, lyg mano paties pavėluotas, į rudenio laukus nukeltas sielos žydėjimas.  

Ką norėtumėte pasakyti tiems, kas vis dar nėra išleidęs savo knygos, nors rankraščių turi nemažą pluoštą?
Nereikia delsti, nes jeigu ir dešimt žmonių išleistoje knygoje atras džiaugsmo, sau artimų minčių — jau bus gerai. Labai gera, kai sutinki žmogų, o jis tavo parašytą eilėraštį net padeklamuoja. Kitas gi pasako, kad aš visą laiką tavo rinkinį laikau prie lovos, ir, kai būna liūdna, skaudu, paskaitau, tada nurimstu ir vėl norisi gyventi, tikėti žmonėmis, tikėti savo gyvenimo prasme. 
    
Ačiū už atsakymus. Lengvos Jums kūrybinės plunksnos ateityje.
Ačiū. Jau pradėsiu knygos pristatymą visuomenei. 
Kauno rajono Garliavos viešojoje bibliotekoje bus sausio 28 d. 13 val., Ežerėlio kultūros centre - vasario 6 d. 17 val., Raudondvario pilyje – vasario 13 d. 16 val. ir Zapyškio poilsio salėje kovo 20 d. 16 val.  Tad „Žalios žolės“ bičiuliai visur yra laukiami.