Žmonėms, kurie ieško savęs.

Kai tikrai panorėsi save atrasti, pažvelk į savo rankas. Matai kaip jos nori darbo, nori kurti, nori gėlę auginti, nori medį apkabinti, nori rašyti, nori kūdikį pakelti. Tik pagalvok, kiek daug jos gali ir kaip yra reikalingos. Reikalingos ne tik tau pačiam, bet ir kitiems. Reikalingos žmonėms, reikalingos žemei, reikalingos ateičiai. Mylėk, saugok ir tinkamai panaudok brangiausią savo turtą - rankas.
 
O kur dar akys! Pažvelk jomis į dangų, ežerą, upės vingį, lauko platybę, seną girią, dangaus žydrynę. Matai, koks jos gylis, kaip ir žmogaus akių. Žvelk į žmogaus akis ir žmogus mylės tave. Akių kalba yra visų kalbų kalba, yra visų žmogaus sielos durų ir durelių raktas, yra pats tiesiausias kelias į kitus pasaulius. Vienas iš jų tikrai vadinasi draugo vardu. Sakai, kad gal geriau būti medžiu, būti uola. Būti medžiu - didelė dovana, nes tiek kartų jis atgimsta, sužaliuoja, pražysta. Kiek daug mato medis! Mato visų metų kaitą, o jei pasiseka augti prie  kokios upės, pvz., Nemuno, tai mato visą praplaukiantį pasaulį. Būti uola - beveik pažinti amžinybę, prie savęs sulaikyti amžius. Bet būti žmogumi, tokiu kaip tu šiandien - tikrai geriausia, nes tu antras po Dievo.
 
Tu - kūrėjas. Dievas padarė daug, bet dar paliko darbo ir tau. Gal Jis paklaus, ar padarei mano paliktą darbą? Juk taip gausiai tave apdovanojau: rankomis, akimis, protu, širdimi ir meile. Geri darbai visados gyvena ilgiau. O be to, jie tavo ateities pinigai, kuriais galėsi nusipirkti laimingą amžinybę, kai baigsis žemėje skirtas laikas.
 
Raudondvaris