Laimė ir džiaugsmas kurti
 
Kai pradedame naujus metus, nežinai ką juose rasi, kas tau bus duota, ką galėsi parašyti.  Nežinai, kokios mintys aplankys dieną ar naktį, atplauks šėmu rūkų, ar nusileis iš ąžuolo, eglės, paprasto lazdyno. Nežinai, ką pašnibždės pavasarinė žibutė, vystantis vasarą liepžiedis,  tuščia lauko ražiena, krintantis raudonas klevo lapas, ar  sidabrinė rudeninė šarma.  Visa tai tik gražias mintis padovanoja, meilę savo kraštui, jo laukams ir miškams, lankoms, Nemuno ir Nevėžio šlaitams, jų tamsiems vandenims.
 
Daug skaudesnės, sunkesnės mintys nugula iš laikraščių puslapių, televizoriaus ekrano, kompiuterio, laikraščių puslapių,  netgi mažo radijo imtuvo. Tai tamsesni ar pilkesni politikos purslai, gąsdinantys Vyriausybės sprendimai, nelaimių, nusikaltimų suvestinės, kaip Lietuvoje, taip ir visame pasaulyje. Išgirstos žinios virsta vienomis ar kitomis mintimis, kurios sugula į skaudesnes eilėraščių eilutes, posmelius.
 
Žinoma, būna ir džiugių, šviesių akimirkų, kai sustinki gerą žmogų, nuoširdų draugą, arba pamatai, kad Lietuvoje yra ir gražių dalykų, gražių darbų, gražiai gyvenančių, dirbančių žemdirbių, miesto darbininkų, valstybės tarnautojų. Gal tai ir svarbiausia. Važiuojant Lietuvos keliais, kaip tada nesustoti, neįkopti į kokį naujai atvertą piliakalnį, pastatytą apžvalgos bokštą.  Tada žvelgi į krašto tolumas, girias ir ežerus, o į galvą iš dangaus žydrynės leidžiasi pačios gražiausios mintys, ištisi eilėraščių posmai. Gerai, jeigu jie išlieka ir, sugrįžęs į namus, iš jų gali sudėti šiltą, šviesų eilėraštį. Vėliau jį skaitai ir lyg vėl pamatai tą nuostabų Lietuvos kampelį.
 
Ir pats laikas daug ką atneša. Ne tik metų kaitą, bet ir vienus ar kitus įvykius, šventes, istorinius atsiminimus, datas. Į juos taip pat norima atsiliepti. Kitur, žiūrėk, ta proga laukia ir tavo eilėraščio. Tada sėdi, rašai, bandai atskleisti ir savo požiūrį, vertinimą, apmaudą arba pasigėrėjimą.  Lietuvos istorija gausi ir labai gražiomis asmenybėmis, tautos didvyriais. Norisi ir jiems parašyti, nors žinai, kad tavo kūrybinė plunksna per silpna, neparašys tikrai vertų aukso raidžių.
 
Gal ir ne taip parašai, ir mažai parašai, bet dėkoji Dievui už galimybę palikti kitiems savo mintis, jausmus. Dar daugiau esi dėkingas, jeigu tai, ką parašei, galėjai įdėti į knygų puslapius, paskelbti laikraščiuose, almanachuose, arba galingojo interneto svetainėse. Nežinai, kiek žmonių kūrinį perskaitys, kaip įvertins, bet tiki, kad viena kita mintis ras atspindį tavo sielai artimų žmonių širdyse, protuose, jausmuose.
Argi tai yra maža? Ne, tai labai daug. Tad kodėl nerašyti, nekurti, nepalikti, nesidalinti? Tad nuoširdžiai tari ačiū Dievui už tokią galimybę. Tari ačiū draugams, bičiuliams, kurie tau padėjo. 

2018-12-30
Raudondvaris