Prieš dieną iš vienos kolegės "žolietės" gavau gražią, padrąsinančią žinutę. Suprantu, kad ji parašyta su dideliu avansu mano kūrybai. Parašiau nedidelį atsakymą. Vėliau pagalvojau, kad taip galėčiau parašyti ir kitiems, jaunesniems "Žalios žolės" braidytojams. Tad jį ir čia įkeliu. Rasi, gal kas perskaitys ir daugiau.  

"Ir vėl galiu tik padėkoti už Jūsų gražius žodžius, palaikymą. Nors didieji kritikai dažnai būna teisūs, kai mane kritikuoja, bara, priekaištauja, bet pasitaikanti nedraugiška, pagiežinga kritika tikrai karti. Juk ir pats žinai, kad nesi joks poetas, literatas, o tik vėlyvas mėgėjas, ir dar senamadiškas. Daugiau nei 30 mano metų buvo skirti moksliniam darbui, projektavimui, vėliau dešimtmetis politikai, pedagogikai, kurie tikrai neprisidėjo prie literatūrinio tobulėjimo, ar tai kokių studijų. "Žalioje žolėje" yra tikrai dešimtys gabių ir gerai rašančių literatų, gal net ir poezijos meistrų, iš kurių man tik mokytis ir mokytis. Bet... jau sunku mokytis, keistis, tad, kol žeme vaikštai, matai jos grožį, kol vis dar gyveni Lietuvos ir gėrio idealais, tol kažką ir rašai, bandai pasakyti. Kartais geriau pasiseka, o kartais, žiūrėk, kažkas ir užkliūna. Tikiesi, kad parašytus žodžius gal kada nors anūkai skaitys,  likę gyvi draugai, politikos ir įvairiapusės veiklos bendražygiai, giminaičiai, gal?

Va, prieš savaitę turėjau visai įdomų savo kūrybos pristatymo vakarą Elektrėnuose, trečiadienį panašiam vakarui važiuoju į Kėdainius. Sutinku daug mielų, poezijai jautrių žmonių, kurie atleidžia gal ne tokį taisyklingą sukirčiavimą, bet į širdį priima jautresnę mintį, iš širdies iškeltą pergyvenimą.  Skaitydamas eilėraščius, rodydamas atitinkamas nuotraukėles, atskleidžiu ir savo požiūrį į dabartinius įvykius, žmones, manau, kad vienaip ar kitaip palieku dalelę šviesos, vilties, optimizmo. Štai ir visas mano dabartinis įnašas į gyvenimą. Turiu pragyvenimui tam tikras sąlygas, tad galiu mažą dalelę laiko skirti ir savo pomėgiui - kūrybai, kurią jaunystėje buvau atidėjęs į šalį, nes atrodė, kad yra daug svarbesnių dalykų. Bet tik vienas Dievas žino tikrąją mūsų darbų vertė.

O Jums dar kartą nuoširdus ačiū. Nedarykite mano klaidos, neatidėliokite Dievo duotos poetinės kibirkštėlės, leiskite jai laisvai liepsnoti savo laiku. Aš nesu Poetas ir juo jau nebūsiu, o jūs esate augime ir galėsite tą vardą teisėtai priimti. Žinoma, sutinku su tuo, kad kaip kada gal ne viską teisingai įvertinu, arba žiūriu per daug jautriai. Juk gyvenimas teka ne mūsų įsivaizduojama vaga, o sava, kuri mums kartais, atrodo, yra tokia kreiva, neteisinga. Yra laikas, kai prie jos tiesinimo gali daugiau prisidėti, bet ateina laikas kai gali tik stebėti.  Jeigu kūryba duoda džiaugsmą, prisideda prie gyvenimo pilnatvės, tai beveik ir pakanka. O pripažinimas, geras įvertinimas - mažiau svarbūs dalykai. Gali būti, bet nebūtinai."