Į Kauną atsivešite ir kitą romaną?
Viliuosi, bet jis dar tik ruošiamas leidimui, todėl kol kas norėčiau išlaikyti paslaptį.

Kas ten eina sniegu... nuotraukoje...
Pavasariop buvau pradėjusi abejoti, ar mano knygą kas nors išleisti norės, todėl ėmiau galvoti, kad tuo rūpinsiuos pati. Pamaniau, kol yra sniego, reikia padaryti nuotrauką viršeliui. Modelio neturėjau ir net nebūčiau drįsusi prašyti, kad kas nors basas bėgiotų po sniegą, todėl... ten aš pati. Siaubingai nušaliau kojas. Patyriau, ką išgyvena mano veikėja... Net ir naktį kojas maudė, buvau ne juokais išsigandusi, bet po kelių dienų skausmą pakeitė didžiulis džiaugsmas – sužinojau, kad knygos leidimą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Taigi, iki šiol slaptai tikiu, kad bėgiojimas sniege ir patirtas skausmas buvo magiškas. O tą dieną padarytos nuotraukos − brangus prisiminimas.
 
Kada pradėjote rašyti ir kodėl?
Jei nepaisysim vaikiškų eilėraščių ir paaugliškų apsakymų, ką turbūt yra išbandę beveik visi, galima sakyti, kad rašyti pradėjau būtent nuo „Svajonės apie sniegą“. Tai buvo 2009-ųjų ruduo. Tuo metu išgyvenau gana sudėtingą laikotarpį, viduje jutau tuštumą, todėl ir vėl mintimis bėgau į svajones. Fantazijos augo, brendo, kol nebeįstengiau suturėti jų savyje ir supratau, kad turiu tai kažkaip išlieti. Tai ir buvo pati pradžia. Kūrinį taisiau, redagavau, tobulinau iki tol, kol maketas iškeliavo į spaustuvę.
Beje, galiu išduoti tokią keistenybę, kad rašyti pradėjau ne lietuviškai. Kadangi romano veiksmo vieta yra Oslas, o aš neblogai moku norvegų kalbą, net nesusimąsčiusi ėmiau rašyti norvegiškai. Ta kalba parašiau visą romaną ir tik po to pati išverčiau jį į lietuvių kalbą. Tai buvo didžiulis darbas, bet dabar jau susitaikiau, kad kurti man lemta tik lietuviškai.

Sniegas – gana dažnas literatūroje. Turbūt pirmiausia jis asocijuojasi su švara ir tyrumu, bet neretai pasitelkiamas šalčiui ir netgi mirčiai nusakyti. Ką sako Jūsų sniegas?
Man pačiai labai patinka žiema ir sniegas, šią meilę perdaviau ir pagrindinei romano veikėjai. Kai ėmiau savęs klausinėti, kodėl sniegas man toks svarbus, šovė mintis, kad nei saulė, nei lietus nesuteikia žmogui tokios ypatingos galimybės, kaip sniegas – palikti pėdsakus. Juk gyvendamas žmogus būtent tai ir daro – dėlioja pėdsakus: savo veiksmais, darbais, išgyvenimais ar paprasčiausiai buvimu. Taigi, metams bėgant pripėduojame ilgą kelią.
Pagrindinė romano veikėja Lina yra patekusi į tokią būseną, kai praeitis tampa svarbesnė už dabartį, iš viso buvusio gyvenimo jai teliko prisiminimai. Netekties jausmas skaudina, svilina sielą, panašiai kaip šaltis gelia pėdas, kai bėgame per sniegą basi. Tai sugretinu simboliškai. Tik vėliau pereinu prie dar konkretesnio ryšio – norėdama numaldyti skausmą ir nerimą savyje, Lina basa bėgioja po sniegą. Kai šaltis sukausto pėdas, nublanksta skausmas ir ji visa savo esybe panyra į akimirką – čia ir dabar. Tai padeda iškęsti, kas sunkiausia. Panašiai kaip žaizdos dezinfekcija – nors negydo, bet neleidžia užsikrėsti.

Jūsų kūriniai kalba apie žmonių santykius. Gal tai pasakytina apie kūrybą apskritai – viskas iš žmogaus, per žmogų. Joje neišvengiamai atsispindi asmeninės patirtys, nori to kuriantysis ar ne.
Na, gal tai nėra absoliutu, bet ir aš manau, kad savo kūriniuose kiekvienas rašytojas į pasaulį žvelgia per save, o tai, kas jam svarbu gyvenime, atsispindi ir kūryboje. Žinoma, turiu mintyse ne konkrečius veikėjų portretus ar įvykių eigą, o bendrąjį vertinimo lygmenį.
Visiškai sutinku, kad mano kūryboje žmogiškieji ryšiai yra svarbiausi. Man rūpi visų pirma ta pasaulio dalis, kurią geba paliesti žmogus ir kuri svarbi žmogui. Niekada negalėčiau rašyti apie gamtą ar miestą be žmogaus arba apie žmogų, kuris neturi ryšių su kitais – tai man neįdomu ir net neįsivaizduojama. Tikriausiai todėl, kad pati esu tokia – kontaktas su kitais man be galo svarbus. Ne, buvimas fiziškai kartu tikrai nėra svarbiausia. Gali pakakti žinojimo, kad kažkur yra žmogus, kuriam esu svarbi, trumpo pokalbio, susirašymo internetu ar mažytės žinutės, kad kažkas laukia, galvoja. Vien ilgesys yra be galo stiprus tarpžmogiškas ryšys, galintis mus paveikti stipriau nei fizinis buvimas šalia.

Kaip gimsta Jūsų siužetai? Iš praeities, iš dabarties, tikrų įvykių ir išgyvenimų? Ar tai apibendrinančios kūrybinės fantazijos?
Man labai patiko klausimas – „kaip gimsta siužetai?“ Dažniausiai esu klausiama, kaip sugalvojau, kaip sukūriau istoriją. O man neatrodo, kad aš jas kuriu, jos gimsta, auga, pripildo, kol nebetelpa manyje, − tada suprantu, kad privalau užrašyti.
Manau, kad pirmasis romanas manyje pradėjo dygti dar vaikystėje. Jį rašydama jaučiausi tarytum vaikščiočiau po senas svajones bei fantazijas ir rankiočiau tai, kas kūriniui reikalinga.

Kas suformavo autorinį braižą? Prigimtis, duotybė, darbas? Ar rašote lengvai?
Manau, kažkiek yra įgimta, bet nė vienas juk negimsta genijumi, tad pastangų įdėti teko nemažai. Labai daug dirbau, mokiausi ir tebesimokau – iš to, ką skaitau, iš kritikos, iš patarimų. Bet kartu stengiuosi neprarasti ir to, nuo ko pradėjau, − manau, tame pradžios netobulume slypi kiekvieno savitumas, todėl svarbu tai išlaikyti.

Turite savo kūrybos gerbėjų. Tačiau bendrai prozos mėgėjų, atrodo, nėra daug. Kaip manote, kas sudomina skaitytoją?
Jei kalbėsime apie plačiąją auditoriją, manau, įtaigiai papasakota, intriguojanti istorija yra svarbiausia. Yra tokių autorių, kuriuos skaityti įdomu, žaviuosi jų, kaip pasakotojų, talentu, bet užvertusi paskutinį tokių knygų puslapį kartais pajuntu, kad juo kūrinys ir pasibaigė. Gal tai ir klaidinga nuomonė, bet atrodo, kad būtent tokie kūriniai traukia šiuolaikinių skubančių skaitytojų daugumą. O man geriausi kūriniai yra tie, kuriuos perskaičius tikrasis skaitymas nesibaigia. To reikalauju ir iš savęs – būna, mintyse jau turiu gana apčiuopiamą siužetą, bet vis dar save stabdau, keldama svarbiausią klausimą: ką šia istorija ketinu pasakyti skaitytojui?

Rašote ne vien prozą. Kuo skiriasi ir ką duoda kuriančiajam skirtingos raiškos formos?
Ne kartą esu susilaukusi pagrūmojimų: kurk prozą ir nekišk nagų prie poezijos. Ir tai suprantama, nes apie eiles tikrai nieko neišmanau. Laikui bėgant vis tvirčiau galiu sakyti, kad esu ne kas kitas, o prozininkė.
Kartais visgi suraitau kokį eilėraštuką, bet tai man yra tik pažaidimas, atsipūtimas, kurio man kaip žmogui reikia. Būna, sėdžiu pavargusi po darbo dienos, po kelionių, po ilgo rašymo arba kupina emocijų ir pajuntu poreikį tai kažkaip išlieti, atidaryti langą ir išrėkti pasauliui apie tai, kas susikaupė viduje. Eilių rašymas man yra emocionalus paišdykavimas, o proza – rimtas darbas.
 
Ar Jums svarbu, kas skaitys? O gal sakote, ką norite pasakyti, ir to gana? Kam bus artima, atras ir supras.
Ne, vien parašyti tikrai negana ir netikiu, kad kuriam iš rašančių to gali būti gana. Net ir tie beverčiai eilėraštukai – jei sudėjau į juos savo jausmą, norisi, kad kas nors perskaitytų ir suprastų, pajaustų. Juk rašymas – tai bendravimas su skaitytoju. Taip, gal kartais patys galime būti vieninteliai savo skaitytojai, bet tik labai retai.
Man svarbiausia ne kas skaitys, o ką žmogus gaus iš to skaitymo. Viena moteris mano romaną perskaitė per pusantros paros, visai be miego – nes jis jai buvo svarbus. Kita skaitė daugybę savaičių ir meldė, kad romanas niekada nesibaigtų. Tai buvo visiškai skirtingos asmenybės, skaitė skirtingai ir kūrinyje rado skirtingų, tik sau svarbių vertybių, bet man kaip autorei svarbiausia yra tai, kad pavyko skaitytoją dvasiškai pasotinti. Tai nuostabus jausmas.
Žinojimas, jog kažkas skaito kūrinį, man leidžia pajausti, kad nesu vieniša. Štai čia man jau prasideda tarpusavio bendravimas: pati kažką duodu, tada gaunu atsaką ir taip esame kartu, net nebūdami šalia.

Kur bus galima įsigyti Jūsų knygų?
Knygų patarčiau ieškoti leidyklų, kuriose jos išleistos („Versus aureus“ ir „Edukologija“), knygynuose bei jų internetinėse parduotuvėse. „Versus aureus" turi savo knygyną „Littera" Vilniaus universiteto filologų kiemelyje. Man, kaip besimokiusiai universitete, labai smagu, kad mano knyga bus parduodama būtent ten.
Beje, antroji knyga bus pristatoma vasario mėnesį Vilniaus knygų mugėje. Kviečiu ten atvykti.

Ačiū už pokalbį. Lauksime susitikimų.